Rimvydo Laužiko mintys apie knygas

Vrublevskių bibliotekos kolektyvas jau kelerius metus randa būdų pakalbėti apie knygas su bibliotekos lankytojais ir knygų rašytojais. Šįkart į klausimus atsako prof. dr. Rimvydas Laužikas, Lietuvos archeologas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas, Muzeologijos katedros vedėjas. Jis įsitikinęs, kad knygos yra vienas svarbiausių faktorių (savotiškų „klijų“), formuojančių kartas.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Manau, kad knygos turi labai daug ir labai įvairių verčių. Kai kurios – brangūs atsiminimai, kitos – geri literatūros ar mokslo kūriniai, dar kitos – brangūs antikvariniai artefaktai, kažkurios vertingos meniniu požiūriu… Vertė neretai slypi konkretaus žmogaus, konkretaus laiko momento santykyje su konkrečia knyga. Man svarbiausios būtų dvi vertės. Pirmiausia, knygos sujungia arba atskiria žmones. Kažkada esu pastebėjęs, kad, norėdamas pažinti žmogų, gali peržiūrėti knygų pavadinimus jo lentynoje – ir to visiškai pakanka. Kita vertė – civilizacinė. Knygos sujungia mus į tai, ką vadiname Vakarų Europos kultūrine erdve. Neperskaitę konkrečių knygų negalime tapti šios bendruomenės dalimi. 

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Labai nemėgstu rekomenduoti knygų, o ypač tokioms didelėms grupėms, kaip „bibliotekos darbuotojai“. Mūsų santykis su knyga yra labai individualus, priklausomas nuo daugelio faktorių (amžiaus, lyties, gyvenamojo laikotarpio, išsilavinimo, gyvenimiškos patirties, pomėgių, šios dienos nuotaikos…), tad kiekvienas turime pasirinkti pats. Laisvalaikiu paprastai mėgstu istorinio pobūdžio knygas, parašytas autorių – gerų istorikų ar archeologų ir gerų rašytojų viename asmenyje. Tačiau ir čia išlieka asmeninis santykis su knyga. Tarkime Umberto Eco „Baudolinas“ mane „užkabino“, o „Prahos kapinės“ – ne. Gal dėl to, kad esu kiek „įstrigęs“ viduramžiuose.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, ne kartą ir įvairiai. Bene įdomiausias pritaikymas buvo tada, kai mokykloje vadovėlius naudodavome ir kaip stalo teniso tinkliuką, ir kaip raketes.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Viskas priklauso, kaip suprasime, kas yra knyga? Knygos, mums asmeniškai, būna vertingos arba ne. Medija, kuria knyga pateikiama (skaitmeninė ar spausdinta) šiuo atveju yra ne tik įrankis, kurio padedami pasinaudojame ta verte, bet ir įrankis, didinantis ar mažinantis vertę, ar suteikiantis patogumą. Tarkime, jei man reikia informacijos, skaitmeninė medija nepakeis knygos turinio (knyga liks informatyvi arba ne), bet palengvins informacijos paiešką knygoje. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, padidins vertę. Arba, jei gyvenate mažame bute, jums būtų sudėtinga namuose turėti 10000 spausdintų knygų biblioteką. Tačiau ne vienam skaitytojui, siekiančiam patirti skaitymo malonumą, yra svarbu ir puslapių šnarėjimas, ir specifinis spaudos kvapas, ir pojūtis liečiant popierių… Šių dalykų skaitmena suteikti negali.

Šiuo klausimu situacija yra kažkuo panaši į gyvąją gamtą. XIX amžiuje Charlesas Darwinas aprašė kintamumo ir paveldimumo reiškinius, kurie užtikrina didžiulę gyvūnų ir augalų rūšių įvairovę. Kodėl gamta tokia įvairi? Atsakymas gali būti pakankamai paprastas – ilgainiui kiekviena rūšis užima atskirą vietą (nišą) ir dėl to nekonkuruoja su kitomis rūšimis, išlieka. O neatlaikę konkurencijos – išnyksta. Panašiai yra ir su medijomis. Naujosios medijos ieško savo nišų arba perima senųjų medijų nišas. Spausdinta knyga nesunaikino rankraštinės kultūros, kinas nesunaikino teatro, o televizija – kino. Visi jie rado savo unikalias nišas. Tačiau, mobilioji telefonija sunaikino telegrafą, elektroninis paštas – faksimilinį ryšį (faksą). Tad ir knygos atveju, kai kuriose segmentuose (pavyzdžiui, informaciniame) tikrai įsigalės skaitmeninės knygos, o kai kuriuose – liks spausdintos.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Sakyčiau net daugiau – knygos yra vienas svarbiausių faktorių (savotiškų „klijų“), formuojančių kartas. Tai pačiai kartai priklausantys žmonės paprastai yra perskaitę tas pačias knygas. Aš priklausau kartai, vaikystėje skaičiusiai Prano Mašioto knygynėlį, „Horizontus“, „Noriu žinoti“, „Kultūrų pėdsakais“, Jamesą Fenimorą Cooperį, Julesą Verne, Tadą Ivanauską, Bernhadą Grzimeką, mokykloje turėjusiai itin platų, bet selektyvų rusų literatūros kursą; „atradusiai“ daugybę visiems vakariečiams žinomų autorių, kai tai buvo leista (tarkime, George Orwell) ir nespėjusiai laiku perskaityti daugelio autorių, nes tai buvo uždrausta (pavyzdžiui, John Ronald Reuel Tolkien). Kartos požiūrio nedrįsčiau apibendrinti (per daug joje skirtingų žmonių). Man knyga yra kažkas per vidurį tarp „sakralaus“ objekto (spėčiau, kad vyresnės kartos žmonėms ji yra labiau sakrali) ir „įrankio“ (spėčiau, kad jaunesnės kartos žmonėms ji yra labiau įrankis). Negalėčiau naudoti knygų prakuroms krosnyje, bet nedėčiau jų ir ant altoriaus.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Nemėgstu skolinti knygų. Tačiau keliems, tikrai artimiems draugams, galiu paskolinti bet kurią iš savo turimų.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Nesirengiu rašyti autobiografinių veikalų. Jei būtinai turėčiau rasti atitinkantį žanrą – tai būtų ne knyga, o koks nors strateginis kompiuterinis žaidimas.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Autoriai yra tiesiogiai susiję su skaitytojų amžiumi. Manau, kad kiekviename amžiuje (ne per anksti ir ne per vėlai) turime perskaityti atitinkamas knygas ir randame mėgiamus autorius. Niekada neturėjau „mėgiamos knygų šalies“. Vaikystėje mėgau pasakas, paskui pėdsakus paliko Julesas Verne, Bernhadas Grzimekas, dar vėliau Michailas Lermontovas, Antoine de Saint-Exupéry, Erich Maria Remarque, Ernest Hemingway, paskui George Orwellas, Konfucijus, Naujasis Testamentas, Albertas Camus, Michailas Bulgakovas, Aleksandras Solženicynas, po to: Jurga Ivanauskaitė, Umberto Eco, Józef Mackiewicz, Romain Gary, Czesław Miłosz. Labai anksti (gal dar pradinėje) susidomėjau mokslo populiarinimo ir „grynąja“ moksline literatūra apie gamtą, astronomiją, archeologiją ir istoriją. Savo laiku buvau perskaitęs visas šios tematikos knygas miestelio bibliotekoje. Nuo paauglystės laikų mokslinės ir mokslo populiarinimo knygos užima maždaug 70-80 proc. mano lektūros. Grožinės literatūros skaitau santykinai nedaug. O net ir skaitydamas grožinę, neretai (ypač ankstesnių laikų autorius) vertinu juos kaip kasdienybės istorijos šaltinius (šiuo požiūriu ypač „kabina“ Kristijonas Donelaitis). Iš mano dabartinių tyrimų lauko „mokslinių“ autorių yra „užkabinę“ Marshallas McLuhanas, Jurijus Lotmanas, Ilya Prigogine, Manuelis Castellsas.

9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Mano knygos – mokslinės monografijos tarpdisciplinine tematika (archeologija, istorija, skaitmeninės technologijos…). Tos, kurios skirtos platesnei auditorijai – gastronomijos istorijos tema. Vertinu tinklaraščio žanrą. Jei kada sugalvočiau rašyti grožinę knygą, greičiausiai ji būtų taip pat susijusi su gastronomijos istorija.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Paprastai vienu metu skaitau po kelias knygas. Kurią šį vakarą paimsiu į rankas, priklausys nuo nuotaikos. Šiuo metu skirtukais „praturtintos“ yra: Kevin Kelly „The Inevitable: Understanding the 12 Technological Forces That Will Shape Our Future“; Greg Jenner „Milijonas metų per vieną dieną“; Jo Šventenybė Dalai Lama „Visata vienoje dalelėje“ ir Dariaus Pocevičiaus „100 istorinių Vilniaus reliktų“.

MAB