Straipsnyje apžvelgiama lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino (VBE) užduočių raida nepriklausomoje Lietuvoje; pristatoma dabartinė užduotis ir jos vertinimas; pasitelkus rašinių ištraukas kviečiama pasvarstyti, kokią įtaką egzamino užduotis ir nuomonės apie ją gali daryti mokinių mąstymui, požiūriui į kalbą ir literatūrą.
I. Nuo rašinio prie rašinio
Privalomojo Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vaidmenį ugdymo(si) procese galėtume iliustruoti vaizdingais pavyzdžiais: konferencijoje „Gimtoji kalba mokykloje“ mokytoja Rita Mikalauskienė pabrėžė, kad „lietuvių kalbos bendroji ugdymo programa yra gana didelės apimties, o mokiniai ir jų tėvai daugiausia dėmesio skiria pasirengimui laikyti egzaminus, bendrųjų gebėjimų ugdymą traktuoja kaip laiko švaistymą“ („Gimtoji kalba“, 2015, Nr. 4). O mokytoja Irma Videikaitė, aptardama Ugdymo plėtotės centro įgyvendintą projektą „Kūrybinės partnerystės“, tvirtino: „Juk ne paslaptis, kad dažno mokytojo tunelio gale vis dar šviečia ne amžinojo gyvenimo, bet amžinojo egzamino šviesa“ („Dialogas“, 2013, Nr. 32). Pasak Zitos Nauckūnaitės, pagrindinis lietuvių kalbos ir literatūros egzamino tikslas – „patikrinti tai, kas išmokta, kokie gebėjimai suformuoti, susieti ugdymo procesą ir egzaminą, kad jie vienas kitam neprieštarautų ir kad nereikėtų egzaminui rengtis atskirai“ („Gimtasis žodis“, 2013, Nr. 2). Vis dėlto svarstytina, ar šiandien turime tokią švietimo sistemą, mokymosi programų ir mokytojo praktikos sintezę, kuri leistų tvirtinti, kad mokiniams nereikia egzaminui rengtis atskirai, mokytis papildomai, ieškoti korepetitorių, nes jie, pagal egzamino programos nuostatas, jau pamokų metu išmoksta rašyti rišlius kūrybiškus tekstus, kelti vertybinius klausimus, reflektuoti ir vertinti literatūros kūrinius (sieti juos su gyvenimu), suvokti save kaip kalbos ir kultūros paveldėtojus, puoselėtojus ir kūrėjus.
Vytautas Kubilius dar 1990 m. samprotavo: „Humanitariniai mokslai šiandien atsidūrė pervertinimo krizėje. Tai skausmingas procesas: reikia kaltinti ir teisti ne tik santvarką, kuri reikalavo dviveidystės ir įpratimo meluoti, bet ir save patį. (…) Pervertinimo situacija, dramatiška situacija, manau, ilgai bus humanitarinių disciplinų dominuojanti metodologija, gal net mada“ („Lietuvos kultūros kongresas“, 1991). Pervertinimo procesą, žinoma, patyrė ir švietimo sistema bei aptariamasis egzaminas. Nuo nepriklausomybės pradžios iki 1996 m. buvo rašomi rašiniai – mokiniai rinkosi iš dviejų literatūrinių ir vieno laisvojo (publicistinio), daug dėmesio skirta naujam, neideologizuotam kūrinių perskaitymui. Vėliau egzamine atsirado interpretacija. Palaipsniui vertinimas vis labiau centralizuotas. 1999–2002 m. susiformavo valstybinių / mokyklinių brandos egzaminų sistema. Teksto interpretacijos likimas miglotas – netrukus mokiniai galėjo rinktis laikyti mokyklinę interpretaciją ir valstybinį egzaminą, sudarytą iš kalbos testo ir teksto suvokimo (mokyklinę interpretaciją vertino „savi“ mokytojai). Nuo 2013 m. norminį vertinimą pakeitė kriterinis, atsisakyta atskiro gimtosios ir valstybinės kalbos egzaminų, t. y. tautinių mažumų mokyklų mokiniai ėmė laikyti tą patį VBE, o egzamino struktūra sugrąžinta prie rašinio, tiksliau – dviejų jo tipų – samprotavimo ir literatūrinio. Tais pačiais metais žurnale „Gimtasis žodis“ pasirodė specialiai šiai egzamino užduočiai skirta skiltis bemaž simboliniu pavadinimu „Rašinys – tai kelias, kurį teks dar kartą įveikti“.
II. Dabartinė VBE struktūra ir vertinimas
VBE vertinimo struktūra
Nuo 2013 m. egzaminuojamasis turi pasirinkti samprotavimo arba literatūrinį rašinį. Šių dviejų rašinių tipų skirtybės nuolat aiškinamos, apie jas diskutuojama, tačiau daugmaž sutariama, kad skirtumas sąlygiškas (kai kurie mokytojai samprotavimo rašinį laiko publicistiniu, laisvesniu samprotavimu, literatūrinį – mokyklinio lygio moksline analize).
2015-aisiais lietuvių kalbos ir literatūros VBE organizatoriai perpus sumažino vertintojų skaičių – nuo 800 iki 400 mokytojų ir dvigubai padidino vertinimo laiką. Rašinio vertinimas susidėjo iš trijų dalių: 20 taškų buvo skiriama rašinio turiniui (iš jų 7 skiriami temos supratimui, 3 – teksto giliajai struktūrai, 3 – rėmimuisi privalomu autoriumi ir/ar kontekstu, 7 – analizei, argumentavimui, pagrindimui), 18 taškų – kalbos taisyklingumui (7 – rašybai, 7 – skyrybai, 4 – gramatikai ir leksikai), 12 taškų – teksto raiškai ir formaliajam vientisumui (9 – teksto raiškai, stiliui, logikai, 3 – formaliajai teksto struktūrai). Skaitant VBE vertinimo instrukciją1, į akis krinta kai kurie svarstytini kriterijai:
• Už temos, problemos supratimą (čia ir toliau paryškinta mano, – S. V.) mokinys gaus maksimalų taškų skaičių, jeigu atskleis „išskirtinius gebėjimus analizuoti, vertinti ir apibendrinti“, o šie gebėjimai toliau paaiškinti kaip „kūrėjų novatoriškumo / kūrybos tradicijos / tendencijų atskleidimas / gilesnės kūrinių analizės / originalesnės įžvalgos lyginant ir vertinant kūrinius pasirinktu aspektu / netikėtų sąsajų su kitais kūriniais pateikimas“.
• Už argumentavimą, pagrindimą mokinys bus įvertintas puikiai, jeigu vertintojui argumentai pasirodys tinkami, svarūs, įtaigūs. Vertinimo aprašo išnašoje šie trys argumentų „bruožai“ paaiškinami: tinkamas argumentas „pagrindžia tą teiginį, kuriam yra skirtas (…)“, svarus – „skatina patikėti, paremia ar net verčia pritarti pagrindinei minčiai“, įtaigus – „daro emocinį ir (ar) estetinį poveikį“.
Kyla abejonė, ar įmanu taip standartizuoti vertinimą, kad skirtingi vertintojai vienodai interpretuotų netikėtas (ir motyvuotas) sąsajas su kitais kūriniais, kad kiekvienam mokytojui konkretus argumentas darytų tokį pat emocinį ir estetinį poveikį. Panašaus pobūdžio klausimų, skaitant 2015 m. vertinimo aprašą, netrūksta.
VBE vertinimo instrukcijos pabaigoje deklaruota: „Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir valstybės interesą, kad mokyklą baigę mokiniai būtų raštingi, raštingumo vertinimo normos kasmet bus griežtinamos.“ Ar toks „metodas“ tinkamas? Ar tikrai griežtinant vertinimą (darant išorinį, institucinį spaudimą mokiniams) išugdysime raštingesnį jaunimą?
Vertinimo dokumentai ir ekspertizės
Tam, kad vertintojai galėtų kuo objektyviau įvertinti mokinių rašinius, rengiami ir tobulinami vertinimo dokumentai. 2014 m. Lietuvių kalbos ir literatūros VBE ekspertizes2 užsakė Nacionalinis egzaminų centras (tokių iniciatyvų norėtųsi ir dažniau). Lietuvių kalbos aspektams skirtą dalį analizavo Lietuvių kalbos instituto, o literatūrinę – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai. Vertinimui buvo pateikti šie dokumentai: 2014 m. baigiamųjų darbų kalbos vertinimo aprašas, stiliaus kultūros metodinė medžiaga (I ir II dalis), 2014 m. baigiamųjų lietuvių LKL BE darbų rezultatų statistika, 2014 m. baigiamųjų lietuvių LKL BE darbų vertinimo išklotinė, ekspertizėje nagrinėtinų klausimų (reikalavimų) sąrašas.
Toliau cituojami aktualūs ekspertų pastebėjimai:
Kalbos daliai:
• „LKL BE užduočių formuluotės (tiek temos, tiek mokyklinio egzamino nukreipiamieji klausimai) turi nedidelių stiliaus (aiškumo, glaustumo) trūkumų. Neišvengta literatūrinių klišių, kurios (…) mokykloje turėtų būti vartojamos nuosaikiau.“
• „Klaidų aprašas sudarytas remiantis skirtingos paskirties, pagal skirtingas koncepcijas bei įvairiu metu parengtais šaltiniais (…), tačiau be aiškių atrankos kriterijų.“
• „Esminis Klaidų aprašo trūkumas: dalis jame išvardintų klaidų neatitinka dabartinės mokiniams aktualios vartosenos.“
• „Klaidų aprašas nefunkcionalus, primityvios formos, juo naudotis nepatogu (nėra net turinio).“
• „To, kas buvo pateikta kaip stiliaus kultūros metodinė medžiaga, negalima laikyti metodiniu leidiniu. Šių atskirų aprašų nesieja nei bendra struktūra, nei mokslinis aparatas (…).“
• „Stiliaus kultūros aprašai – tik pirminė medžiaga, pagal pobūdį daug kur artima mokslininko darbo užrašams, todėl nėra tinkama naudotis LKL BE darbų vertintojams.“
• „Stiliaus kultūros metodinė medžiaga rodo, kad nagrinėti vadovėliai atsilieka nuo kintančių kalbos realijų, tie patys dalykai kartais interpretuojami skirtingai, todėl klaidinami ir mokytojai, ir mokiniai.“
Literatūros daliai:
• „2014 m. VBE statistinės analizės duomenys leidžia teigti, kad didžioji dauguma kandidatų renkasi samprotavimo rašinius, remiasi prozos tekstais, kurie pasižymi aiškiomis situacijomis, personažų pasirinkimo motyvais, vertybinėmis nuostatomis. Poezijos tekstus samprotavimo ir literatūriniame rašinyje renkasi keliskart mažiau kandidatų, tai signalizuoja, kad kandidatai VBE vengia sudėtingesnių interpretacijų reikalaujančių užduočių, nepasitiki savo gebėjimais.“
• „LKL BE vertintojams prie temų pateiktos temų išklotinės turi trūkumų, kurie galėjo paveikti mokinių darbų vertinimo rezultatus.“
• „Prie temos pateikus po vieną rašinio pavyzdį, alternatyvių temos plėtočių vertinimas tampa itin priklausomu nuo atskiro vertintojo požiūrio į nuokrypius nuo siūlomų pavyzdžių.“
• „Metodinėse priemonėse (I, II) pateikta rašinių pavyzdžių analizė leidžia teigti, kad kandidatų samprotavimas grindžiamas išmoktais argumentais, kurie signalizuoja apie savarankiško mąstymo baimę. Statistiniai duomenys apie kandidatus, rašiusius literatūrinį rašinį, taip pat leidžia teigti, kad dauguma kandidatų vengia analizavimo, interpretavimo užduočių, reikalaujančių savarankiško mąstymo.“
Remdamiesi ekspertų išvadomis ir vėlesniais tyrimais3, galėtume atitinkamai patobulinti vertinimo dokumentus, tačiau ką ir kokiu būdu reikėtų keisti, kad mokiniai rašydami VBE nebijotų mąstyti savitai, autentiškai? Ar egzaminas, rengiantis šabloniškai mąstantį, prisitaikantį žmogų, yra taip ilgai siektas Lietuvos švietimo koncepcijos rezultatas?
III. „Šiais laikais yra toks metas…“
Iliustruojant apibendrintus teiginius apie VBE, palyginta 30 atsitiktinių, skirtingai įvertintų samprotavimo rašinių4 tema „Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?“. Rašiniuose į akis krinta bemaž identiškos įžangų pradžios ir pabaigos, beveik vienodu stiliumi formuluojamos išvados. Turinyje taip pat netrūksta šablonų apie vieno ar kito autoriaus biografiją, epochą. Savarankiško mąstymo žymių rasti buvo sudėtinga. Cituojami panašiausi sakiniai, tačiau ir tarp likusiųjų kartojosi panaši struktūra, stilius, turinys (kalba netaisyta).
Įžangų pirmieji sakiniai:
• „Meilė, tai jausmas, kurį pajaučia ir turi kiekvienas žmogus.“
• „Meilė – jausmas, kurį labai sunku nupasakoti žodžiais.“
• „Meilė – tai jausmas, kuris aplanko kiekvieną, jausmus turintį žmogų.“
• „Meilė ir kilnumas – jausmas ir savybė, kurie visuomet kartu.“
• „Meilė – tai jausmas, kai dėl kito žmogaus neretai aukojami principai ir paties savo gerovė.“
• „Meilė – jausmas, jaučiamas širdimi.“
• „Meilė – šilčiausias ir nuoširdžiausias jausmas kurį patiria žmogus nuo pat mažens.“
• „Meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo.“
• „Meilė – tai viena svarbiausių vertybių žmogaus gyvenime.“
• „Meilė – tai jausmas, kuris betkokį žmogų padarytu laimingu.“
Įžangų paskutinieji sakiniai:
• „Manau, kad kiekvienam žmogui kuris tikrai myli suteikia kasdienybės kilnumo.“
• „Tačiau kas ištikro suteikia žmogui kilnumo?“
• „Ar iš tiesu meilė žmogui suteikia kasdienybei kilnumo?“
• „Bet ar iš tiesų meilė suteikia kilnumo, ar tai tik iliuzija?“
• „Bet ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?“
• „Taip meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo.“
• „Taigi, kodėl kartais meilė nesuteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?“
• „Savo rašinyje svarstysiu, kokį vaidmenį meilė atlieka ir ar ji suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?“
• „Taigi, kodėl meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?“
• „Bet ar tikrai meilė suteikia žmogaus sielai kilnumo?“
Rašinių išvados:
• „Taigi, kaip ir minėjau meilė būna visokių rūšių, ir kokia meilė be būtų, ji suteikia žmogui kilnumo (…).“
• „Tai gi, apibendrindamas galiu teigti, kad ir kokia meilės forma bebūtų esu įsitikinęs, jog meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo.“
• „Viską apibendrindamas galiu drąsiai teigti, kad meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo (…).“
• „Manau, man pavyko atskleisti šią temą, kurioje meilė tikrai suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo.“
• „Taigi apibendrinant galima teigti, kad meilė žinoma suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo. Apie tai rašė labai daug rašytojų ir J. Kunčinas (…). Aš galiu drąsiai sakyti, kad meilė suteikia kasdienybei kilnumo.“
• „Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo.“
• „Taigi, remdamasi išnagrinėtais pavyzdžiais, į klausimą, ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo, galiu atsakyti, kad tikrai taip (…).“
Viena vertus, tokį sakinių formulavimą lemia rašinio struktūros reikalavimai, kita vertus, skaitant mokinių darbus susidaro įspūdis, kad jie (pirmiausia turinio, bet ir taisyklingumo, dažniausiai daromų klaidų atžvilgiu; išskyrus retesnes išimtis) yra rašomi to paties autoriaus. Taip pat skaitant rašinius apima jausmas, jog mokiniai verčiami meluoti patys sau, t. y. stengtis prisitaikyti prie temos, vaizduoti tik teigiamas (iš jų reikalaujamas) vertybes. Kartais dėl tokių pastangų užrašoma gana absurdiškų minčių:
• „Ypač mes turėtume būti dėkingi Kudirkai, nes jis mums parašė „Tautiška giesmė“, kurioje sakoma – „Lietuva tėvynė mūsų“, o ne kitataučių.“
• „Šiais laikais yra toks metas kad kilnumo siekia visi, tačiau nežino kaip jo pasiekti jie neša laimė ar darbą kuris taip pat negali garantuoti visiškos sekmes. Tačiau atsiranda žmonių kurie bando derinti šios du aspektus. Kaip pavyzdi galima paimti veterenarius, kurie ne šiaip sau tapo gyvūnų gydytojais. Ši profesija skirta žmonem kurie tikrai myli gyvunus ir nori daryti jiems gerą.“
• „Visai neseniai išleista R. Granausko knyga „Trečias gyvenimas“ tiksi tarsi užtaisyta bomba. Akivaizdu, kad rašytojo širdis kraujuoja. Knygoje apstu subtiliai išsakyto šauksmo į tautą.“
• „Kiekvienas žmogus gyvename savo gyvenimą. Gyvenime žmogus turi šeimą arba jos neturi. Taip pat ir vaiku. Nemažai vaikų turi brolių, seserų. Dažniausiai vienas vaikas iš šeimos susituokia pirmas ir kuria šeimą, o po to, kitas. Taip parašė ir XIX a. rašytojas J. Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“.
Taip pat darbuose aiškiai juntama, o kartais ir išsakoma baimė suklysti: „Apie vaikų meilę tėvams galime pamatyti kūrinyje „Su peteliške ant lūpų“, deje kūrinio autoriaus gerai neprisimenu, todėl nenorėdamas suklysti jo nerašysiu.“
Retas kuris mokinys bando susieti literatūros kūrinį su asmenine patirtimi: „Mano asmeninė patirtis tik truputėlį panaši į romano „Nusikaltimas ir bausmė“ veikėjo gyvenimo peripetijas. (…) Mane kaip ir Raskolnikovą išgelbėjo mergina, ji manimi rūpinosi ir besąlygiškai mylėjo, jos dėka tapau geresniu žmogumi, abipusės meilės paskatintas ėmiau keistis ir tik jos lydimas perėjau velnio tiltus.“
Humanitarinio išsilavinimo paradoksas: prisitaikėliškai savarankiška arba savarankiškai prisitaikanti asmenybė
Naujosios lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programos projektu5, dėl kurio turinio vyko atkaklios mokslininkų, mokytojų, švietimo darbuotojų diskusijos, siekiama: „Lietuvių kalbos ir literatūros dalyko pagrindinėje mokykloje paskirtis – suteikti mokiniams humanitarinio išsilavinimo pagrindus, būtinus jauno asmens moralinei, kultūrinei, tautinei bei pilietinei brandai. (…) lietuvių kalbos ir literatūros teikiami humanitarinės kultūros pagrindai yra reikalingi jaunam žmogui tam, kad jis pajėgtų būti laisvas – gebėtų savarankiškai mąstyti ir apsispręsti, remtųsi sąžine, siektų asmeninio gyvenimo prasmės, kartu su kitais atsakingai kurtų tautos kultūrinę bei politinę tikrovę. Lietuvių kalba ir literatūra ugdo asmens kūrybingumą ir vaizduotę, stiprina asmens ir tautos kūrybines galias, padeda susiformuoti vertybines nuostatas.“
Tai skambūs žodžiai. Ar jie netaps tuščia retorika? Ką daryti, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokymas(is) bei jo pasiekimų įvertinimas judėtų viena kryptimi? Kaip iš tikrųjų ugdyti laisvą, kūrybišką asmenybę, o ne autorių biografijų šablonus bei pagrindinių kalbos klaidų sąrašą atmintinai išmokstantį ir po egzamino pamirštantį mokinį? Kaip skatinti mokinio pasitikėjimą savimi, drąsą mąstyti savaip?
Šie klausimai – ne retoriniai, viešojoje erdvėje jie kelia pasipiktinimą, sumaištį, suirutę… Vis dėlto, ar jau esame pajėgūs į juos konstruktyviai – priimant konkrečius ir tikslingus sprendimus – atsakyti?
Parengta pagal pranešimus, skaitytus 2015 m. „Santaros-Šviesos“ suvažiavime Alantoje ir 22-ojoje Jono Jablonskio konferencijoje Vilniuje
Lietuvių kalbos institutas
1 egzaminai.lt/failai/4721_instrukcija_LKL_VBE_2015.pdf.
2 www.nec.lt/failai/4754_2014_LKL_BE_ekspertize_LKI_dalis_isvados_nepr.pdf.
3 Išsamus Ritos Miliūnaitės straipsnis „Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje“: www.bendrinekalba.lt/Straipsniai/88/Miliunaite_BK_88_straipsnis.pdf.
4 Už galimybę moksliniais tikslais naudoti šiuos rašinius dėkoju NEC.
5 www.upc.smm.lt/ugdymas/dokumentai/svarstomi.