Australų rašytoja Sonya Hartnett (g. 1968 m.) pirmąją knygą išleido būdama penkiolikos metų, o šiuo metu jos bibliografijoje – daugiau nei dvi dešimtys knygų, skirtų įvairaus amžiaus skaitytojams, nors didžioji dalis autorės kūrinių skirta vaikų ir jaunimo auditorijai. S. Hartnett yra gavusi galybę įvairiausių literatūrinių apdovanojimų, tačiau pasaulinį pripažinimą jai pelnė 2008 m. skirta Astridos Lindgren atminimo premija. Lietuvių skaitytojams rašytoja pažįstama kaip jauniesiems skaitytojams skirtos knygos „Sidabrinis asiliukas“ (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, Nieko rimto, 2014, 2016) autorė. Beje, 2014 m. IBBY Lietuvos skyrius šią knygą išrinko metų reikšmingiausiu ir meniškiausiu knygos vaikams vertimu.
Verta pastebėti, jog ši knyga sunkiai įspraudžiama į apibrėžtą potencialaus skaitytojo amžiaus kategoriją – ji verta kiekvieno, ieškančio išliekamosios kūrinio vertės, dėmesio. Nors autorės knygos pasižymi tam tikru temų aštrumu, pagarbiu, lygiaverčiu požiūriu į skaitytoją – ar tai būtų suaugęs žmogus, ar paauglys, ar vaikas, – apmaudu, kad „Sidabrinis asiliukas“ – kol kas vienintelė S. Hartnett knyga, išversta į lietuvių kalbą.
Ragindami leidyklas atkreipti dėmesį į šią išskirtinę autorę, siūlome interviu su rašytoja – apie sau keliamus kūrybinius reikalavimus, knygos gimimą bei istoriją, slypinčią už „Sidabrinio asiliuko“.
Ar vaikystėje svajojote būti rašytoja?
Rašymas buvo vienas retų dalykų, kurį darydama jaučiausi kompetentinga. Ir man labai patiko tai daryti. Pradėjau rašyti maždaug devynerių ir suvokiau, kad ne tik galiu tai daryti, bet darau tai visai neblogai. Manau, kad tai man suteikė galios pasaulyje, kuriame kitomis prasmėmis jokių galių neturėjau. Nebuvau sportiška ar aukšta, ar graži, ar sąmojinga – buvau gana joks vaikas apibūdinimo prasme, tad kai atradau kažką, ką galiu neblogai daryti, man buvo išties malonu. Penktoje klasėje mokytoja garsiai perskaitė patį pirmąjį mano apsakymą ir manau, kad vos jai baigus, mano likimas buvo nuspręstas.
Tačiau negaliu tvirtai pasakyti, kad norėjau tapti rašytoja, tiesiog norėjau daryti tai, kame nesijausčiau visai beviltiškai.
Kur jūs rašote?
Rašau nešiojamuoju kompiuteriu, savo lovoje. Kompiuterį pasidedu ant 2 [australiškus] dolerius kainavusio senutėlio plastikinio stalelio išlankstomomis kojomis. Na ir štai – puodelis kavos, nuolatinis šokolado atsargų papildymas ir visi gyvūnai, susispiečiantys lovoje aplink mane. Taip ir dirbame.
Jūsų knygoje dažnai vaizduojama tamsioji gyvenimo pusė. Iš kur jums kyla tokių pasakojimų idėjos? Kaip sugebate taip tikroviškai apibūdinti šiuos jausmus ir veiksmus, kuriuos kartais net sunku skaityti?
Manyčiau, kad mane visada natūraliai traukė tamsieji gyvenimo aspektai, nors pati esu iš tiesų gana kvailai džiugus žmogus. Savo knygose mėgstu kraštutinumus, o tiesa yra paprasta: apie kraštutines nedorybes ar sunkumus rašyti daug įdomiau, nei apie kraštutinį gėrį ar pasitenkinimą. Taip pat man patinka į savo knygas įpinti gamtinį pasaulį, manau, kad gyvūnai ir vabzdžiai, ir oro sąlygos, ir miškai literatūroje gali sukurti tam tikras, didesnes nei realybėje, nuojautas. Manau, kad romanas tikrai turi skaitytojui sukelti tam tikrus jausmus – perskaitęs knygą, jis turėtų būti šiek tiek kitas žmogus, nei pradėjęs skaityti. Tad svarbu rašyti apie dalykus, kurie sukelia emocinį atliepimą – ar tai būtų širdgėla, ar džiugesys, ar kas kito.
Kartais man liūdna, kai turiu rašyti tai, ką knyga nori, kad rašyčiau, tačiau visada sakau, kad knyga yra bosas – knyga gauna tai, ko ji iš manęs nori, ir turiu tai rašyti nepaisant to, ar man dėl to liūdna, ar ne. Geras dalykas yra tai, jog jei rašant jaučiuosi nusiminusi ar išsigandusi, žinau, kad taip jausis ir skaitytojas. O jei knyga sukelia skaitytojui jausmus, tuomet ji atliko priedermę, kurią turėtų atlikti kiekvienas kūrybinis darbas.
Kaip atrodo jūsų rašymo procesas?
Pradedu esmine mane sudominusia mintimi – personažo idėja ar siužeto atkarpėle, ar man patinkančia tema. Tai turi būti man patrauklu, kitaip negalėčiau tam skirti reikiamos energijos – pavyzdžiui, negalėčiau rašyti knygos apie sportą, nes sportas kelia man nuobodulį. Per kurį laiką prisirenku papildomų idėjų tai pagrindinei minčiai, ir kai jau turiu pakankamai idėjų knygos ilgio darbui sukurpti, nusiperku užrašų knygelę ir daugybę įvairių spalvų kartono, kurį sukarpau mažais kvadratėliais ir naudoju būsimai knygos istorijai vizualiai išdėstyti – beveik taip pat, kaip dėliojamos istorijos kuriant filmą.
Visuomet labai gerai įsivaizduoju pasakojamos istorijos vietą, įvairius peizažus ir namus – dažniausiai naudoju man asmeniškai žinomas vietas. Veikėjų iš pradžių per daug nevizualizuoju – įsivaizduoju juos labiau kaip spalvotus lašus, nei kaip žmones, ir kiekvienas personažas yra vis kitos spalvos, atliepiančios jo asmenybę.
Kaip ir minėjau, rašau lovoje, nešiojamuoju kompiuteriu, dažniausiai su kava ir šokoladu. Rašydama užrašų knygelėje žymiuosi pastabas, dalykus, kuriuos reikėtų pakeisti, užsirašau kilusias mintis. Rašau ryte ir vėlai vakare. Tarp šių rašymų vedžioju šunį, mąstau apie tai, ką ryte parašiau, kaip tai turi būti pataisyta vakare. Dažniausiai parašyti pradinį juodraštį užtrunka du ar tris mėnesius, tačiau laikas, per kurį „susirenku“ pakankamai idėjų knygai, gali užtrukti ir keletą mėnesių ar netgi metų.
Kokių autorių knygas mėgstate?
Skaitau bene viską, kas pasitaiko mano kelyje, nors stengiuosi, kad man nepapultų meilės romanai ir mokslinė fantastika. Visgi esu skaičiusi ir tokių knygų. Galbūt labiausiai man patinka Williamas Faulkneris ir Trumanas Capote. Man patinka klasika, taip pat ir modernioji. Nedaug skaitau „lengvos“ prozos – moterims skirtų romanų ir panašiai – tačiau iš esmės skaitau tai, kas papuola man į rankas. Manau, kad rašytojui svarbu platus apsiskaitymas.
Esate minėjusi, kad nuo J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ jus tiesiog krato. Galbūt visgi ketinate pabandyti skaityti šią knygą dar kartą?
Ne. Gyvenimas trumpas.
Jūsų knygose svarbus vaidmuo tenka gyvūnams.
Visuomet mylėjau gyvūnus. Mano tėvai juos taip pat mylėjo, tad manau, jog tai kažkas paveldimo. Buvau nedrąsus, drovus vaikas ir tarp žmonių nuolat jausdavausi kvaila, nuobodi ir keista; gana dažnai jaučiuosi taip ir dabar. Tačiau vaikystėje, būdama tarp gyvūnų, atradau ramybės pojūtį, išlaisvinantį iš nuolatinio nerimo, kad nesu labai geras ar vertas dėmesio žmogus. Vis dar tebejaučiu tą ramybę, kai žvelgiu į gyvūnus ar leidžiu su jais laiką. Visuomet turėjau kokių nors gyvūnų, man patinka jais rūpintis, patinka rūpintis jų sveikata. Man patinka stengtis suprasti, kaip gyvūnai mąsto – man smagu matyti, kaip mano šuo pats nusprendžia, kaip jam geriau elgtis. Taip pat mane žavi mintis, kad pasaulis yra visai kitoks gyvūnams – kad mes matome tik žmogiškąją gyvenimo versiją, tačiau yra daugybė kitų būdų gyventi ir kiekvienas jų yra tobulas taip gyvenančiam gyvūnui. Manau, kad gyvūnai yra geriausia, kas apskritai yra šiame pasaulyje.
Kaip autorė, esate įrašoma į kuriančiųjų vyresniesiems paaugliams (angl. YA / young adult – jauni suaugusieji, jaunimas; vert. past.) kategoriją. Kaip jaučiatės dėl tokio „etikečių klijavimo“? Ar manote, kad tai – teisinga?
Man tai siaubingai atsibodę. Šis kategorizavimas persekioja mane visą mano rašymo karjerą, ir tai niekad neišsisprendžia, ir net atrodo, kad pati esu tuo kaltinama, kad būtent aš turiu tai kažkaip paaiškinti, kai tai visiškai su manimi nesusiję. Dažniausiai leidėjai nusprendžia, kam priskirti knygą. Rašau tai, kokios mintys man kyla ir tai, ko reikalauja rašoma knyga. Mano pagrindinė atsakomybė yra darbui – ne skaitytojui, ne skaitytojo motinai, ne mokytojai, ne bibliotekininkui, o knygai. Jei tai, ką rašau, ką nors įžeidžia, nesibaiminu tokiam žmogui pasiūlyti literatūrinio pasitenkinimo ieškoti kitur.
Kadangi į paauglius knygose nesikreipiate iš aukšto, o kai kuriuose romanuose liečiate tam tikras tabu temas, jūsų kūryba yra sulaukusi ir tam tikrų bandymų cenzūruoti. Niekada nerašote paviršutiniškai ir daug reikalaujate iš paties skaitytojo. Ar manote, kad tai gali būti nepritarimų jūsų knygoms priežastis?
Negirdėjau apie realius bandymus mano knygas cenzūruoti. Bibliotekininkai atsakingai žvelgia į tai, kam jie išduoda knygas, tačiau nelaikyčiau to cenzūra. Manau, kad tokiu atveju bibliotekininkai geriausiai kaip gali atlieka savo darbą. Jei mano knygas skaito jauni skaitytojai, man norėtųsi, kad tai būtų sumanūs jauni žmonės, patys sumaniausieji. Nė kiek neslepiu to, jog rašau protingiems vaikiams, vienišiams. Tokie žmonės nusipelno literatūros, kuri atlieptų jų požiūrį, mąstymo galimybes ir autsaideriškumą. Juk pilna žemo ir vidutinio intelekto paaugliams skirtų dalykų, kurie šiems yra visiškai tinkami ir juos patenkina. Tačiau aš rašau protingiems, sumaniausiems iš sumaniųjų.
Tad taip, galbūt todėl kai kuriems mano knygos atrodo nepatrauklios – nes šie kūriniai, be jokios gėdos, ir yra nepatrauklūs tiems, kieno pasaulio matymas neartimas rašytojo ir norimo skaitytojo pasaulio matymui. Tikrai nerašau visiems ir neturiu jokio noro rašyti visiems.
Manau, kad bendrai imant, suaugusieji gana pašaipiai žvelgia į tai, kas domina paauglius – atrodo, kad požiūris yra toks, jog kas patinka jaunuomenei, jokiais būdais negali būti naudinga ar intelektualu, ar gražu, ar apskritai kaip nors vertinga ir rimta. Būtent todėl rašymas paaugliams ir vaikams yra taip nureikšmintas – išskyrus, žinoma, Harry [Potterį], nes jis neša kibirus žalių.
Galiu pasakyti bent tai: nesvarbu, ko vaikai iš mano knygų išmoksta, – jie niekada neišmoks to, kad kažkas yra vertinga tik todėl, kad atneša daug pinigų.
Papasakokite apie tai, kas įkvėpė jus „Sidabriniam asiliukui“. Ar sąmoningai ketinote parašyti knygą vaikams?
Tikrai, mano ketinimas buvo parašyti knygą vaikams. Daug metų to norėjau, tačiau norėjau ir atrasti tam geriausią, kokią tik galėjau, istoriją. Norėjau parašyti knygą, kuri atlieptų stipriąją vaikų literatūros klasiką, o ne kažką modernaus ir vienadienio. Prieš rašydama, skaičiau ir iš naujo perskaitinėjau kai kurias geriausias knygas vaikams – „Šarlotės voratinklį“, „Liūtą, burtininkę ir drabužių spintą“, daugelį kitų.
Žiūrėdama Antrojo pasaulinio karo dokumentiką – Diunkerko evakuaciją – buvau sužavėta drąsa žvejų, dalyvavusių toje pavojingoje sąjungininkų kareivių gelbėjimo operacijoje vidury nakties. Dėl to nusprendžiau, kad pasakojimo veiksmas vyks karo metu (dėl įvairiausių priežasčių pasirinkau Pirmąjį, o ne Antrąjį pasaulinį karą – labiausiai todėl, kad norėjau atkurti kariavimo tranšėjose motyvą). Jau žinojau, kad noriu rašyti apie didžiąsias vaikų literatūroje randamas temas – lojalumą, drąsą, atleidimą, pasitikėjimą ir panašiai. Karas man atrodė šioms temoms tinkama aplinkybė. Tačiau nenorėjau, kad karas būtų pagrindinė knygos tema, tad ilgą laiką brandinau mintį, nesugalvodama, apie ką, jei ne apie patį karą, galėtų būti būsima istorija. Ir tik pamačiusi sidabrinį asiliuką antikvarinių prekių parduotuvėlėje Balarato mieste (Australija, Viktorijos valstija) pagaliau atradau įvaizdį, apie kurį suksis būsimos knygos veiksmas. Kaip gyvūnai, asilai įkūnija visas tas didžiąsias temas, kurias norėjau įtraukti į savo pasakojimą. O pati sidabrinio asiliuko skulptūrėlė buvo tokia nuostabi, kad žinojau, jog ji taps žavingu akstinu mano istorijai.
Tai vienintelis kartas, kai mane taip įkvėpė kažkoks objektas, norėčiau, kad taip nutiktų dažniau. Tai buvo sėkmingiausias mano pirkinys iš vitrinos, sėkmingiausiai mano išleisti 20 [australiškų] dolerių. Asiliuką laikiau šalia savęs rašydama knygą. Tikriausiai praleidau daugybę valandų tiesiog į jį spoksodama. Vėliau, keletą mėnesių po to, kai baigiau rašyti knygą, sunkiai pakenčiau net to asiliuko vaizdą. Turėjau jį paslėpti spintelėje. Tiesiog persisotinome vienas kito draugija. Tačiau paskui ėmiau jį į susitikimus su skaitytojais, ir žmonėms patinka jį matyti, palaikyti. Man nuolat sakoma, kad jis atrodo visiškai ne taip, kaip jie įsivaizdavo.
Parengė Diana Gancevskaitė