Šiandien, Trijų karalių dieną, Lietuvos rašytojų sąjunga pagerbia 26-ąją laureatę – poetę Giedrę Kazlauskaitę už naujausią eilėraščių rinkinį „Singerstraum“. Kasmetinė Rašytojų sąjungos premija skiriama už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Su Giedre Kazlauskaite kalbasi „Lietuvos žinių“ žurnalistė Evelina Joteikaitė.
Trisdešimt šešerių G. Kazlauskaitė yra pelniusi ne vieną svarų apdovanojimą. Jaunojo jotvingio, Jurgos Ivanauskaitės premijų laureatė „Lietuvos žinioms“ sakė, jog įvertinimai gresia… tuštybe.
– Esate poetė, prozininkė, eseistė, meno kritikė… Tapote Rašytojų sąjungos premijos laureate, jūsų pavardė rikiuojasi šalia tokių grandų kaip Antanas A. Jonynas, Sigitas Geda, Romualdas Granauskas… Koks jausmas? Apdovanojimai, įvertinimai – ar svarbūs jie kūrėjui? – klausėme Giedrės Kazlauskaitės.
– Svarbūs tuo, kad gresia tuštybe. Be tuštybės krislo nieko ir nesukurtum. Tas pranešimas spaudai gražus, bet jis kiek perlenktas. Rašytojai, kurie skirsto premijas, nėra neveikiami žmogiškųjų veiksnių – tokius sprendimus jie priima su tam tikru socialiniu jautrumu.
– Rašėte: „O aš ir toliau piktybiškai rašysiu eilėraščius, jie vieninteliai neapsimoka, nėra naudingi, prieš nieką nesižemina, išmaldos neprašinėja“ (iš rinkinio „Meninos“). Koks autoriaus ir paties eilėraščio santykis su skaitytoju dabarties laikais?
– Išdidus. Skaitytojas yra kaip niekada toli (nors techniškai jis kaip niekada arti, – feisbuke). Kai stebiu sekėjų komentarus kolegų sienose, neretai susidaro įspūdis, kad jie neįgalūs teksto semantikai. Nors gal taip buvo visais laikais – sovietmečiu poezijos gerbėjai taip pat rašydavo autoriams įvairius laiškus; kartais nebeaišku, kokiais sumetimais. Apie juos daugiausia žinau iš kolegės disertacijos apie Janinos Degutytės kūrybą. Bet man atrodo, kad šiandien skaitytojas vis vien labiau nutolęs – interneto eroje poezija nebeatlieka šlovingosios komunikacinės funkcijos. Kai rašau eilėraštį, tarsi ir negalvoju apie skaitytoją – tiesiog rašau jį į tuštumą. Nors žinau, kad jis egzistuoja ir kad tai pirmiausia yra mano rato žmonės, kurių gyvenimas yra literatūra. Visų kitų galimybės susitikti su manimi tekste nėra pernelyg didelės.
Nesigręžioja atgal
– Tekstuose nevengiate būti atvira. Čia kalbama ir apie akademinį pasaulį, studijas Filologijos fakultete, disertaciją, vaiko laukimąsi… Daug įdėta ir tarp eilučių, užkoduota, paslėpta. Neįprastas, prieštaringas derinys. Galbūt tai jūsų asmenybės atspindys?
– Tikriausiai: man būdinga ambivalencija. Nesistengiau slapstyti tarp eilučių; bet taip, man tolokai ligi blizgiųjų žurnalų naratyvo, kuriame viskas gana tiesmuka. Apie savo atipinę šeimą tarsi vengiu kalbėti pernelyg viešai, tačiau eilėraščiuose apie ją pasakau daugiau nei daug. Viešai nekalbu ne dėl to, kad bijočiau, o dėl to, jog tai vulgaru. Gyvenimo būdo užsklandose nešmėžuočiau ir tuo atveju, jeigu turėčiau tipinę šeimą.
26-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija skirta poetei Giedrei Kazlauskaitei už naujausią eilėraščių rinkinį „Singerstraum“.
– Gimėte ir augote Kėdainiuose, vėliau įstojote į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, tačiau baigėte, anot tekstų.lt, „paprastą provincijos vidurinę“. Buvo sunku ieškoti savęs? Kaip atėjo žinojimas, kurion pusėn pasukti? Kai buvote maža, kuo įsivaizdavote save?
– Kėdainiuose tik gimiau, augau Kybartuose. Ta nomadiška vaikystė ir paauglystė buvo ne mano pasirinkimas, o aplinkybių seka. Vaikystėje atrodė, kad galėčiau būti dailininke, bet turėjau ir gana aiškiai išreikštą polinkį rašyti, pasakoti. Vėliau pasidaviau intuicijai ir niekada nesigręžioju atgal.
Šeima rašyti netrukdo
– Kaip tapti geru rašytoju, ir ar lengva juo būti? Būtinas pašaukimas? Pavyksta suderinti šeimos rūpesčius ir norą atsiskirti, atsidėti kūrybai? „Geidžiu tiktai balso arba raidžių?“
– Jūsų cituojama eilutė ne apie kūrybą, o apie meilę – laukiama telefono skambučio arba SMS. Kaip tapti geru rašytoju, nuoširdžiai nežinau (net manau, kad tai neatsakomas klausimas), tik žinau, jog šeima rašyti netrukdo. Tikriausiai reikia turėti duomenų, kurie neįgyjami nei universitetuose, nei kūrybinio rašymo kursuose, nei išmaišius „gyvenimo universitetus“. Nors kai kurie rašytojais visai sėkmingai tampa rinkodaros būdu, ir nieko čia ypatingo. Tiesiog nepriklausau tai kategorijai.
– Kai rašote, kokia jūsų dienotvarkė? O kai nerašote?
– Įdomu, kad rašytojų dienotvarkę žmonės įsivaizduoja kaip neįprastą. Gal net su žvakėmis mėnesienoje ir žąsies plunksna. Žvakių nekenčiu, mano buitis banali ir visai neromantiška. Dienotvarkė kaip visų – einu į kontorą, laisvalaikį nemaža dalimi sudėlioja radijo laidos. Esu radiofilė; jų klausydama laiką leidžiu virtuvėje, nuveikiu ką nors naudinga visai šeimai. Žiūrėdama žinias arba geresnius filmus, jeigu televizija teikiasi tokių parodyti, pamezgu. Eilėraščių fragmentai ateina į galvą tikrai ne prie rašomojo stalo, o kur nors einant, važiuojant. Kartais užsirašau juos telefone.
– Kūrybai naudojami įrankiai: kompiuteris ar baltas popieriaus lapas?
– Tai neturi jokios reikšmės, jeigu rašau eilėraštį. Publicistikai turbūt patogiau kompiuteris, bet visaip pasitaiko.
– Elektroninė knyga ar šnarantys puslapai?
– Man visuomet keistas šitas klausimas. Koks skirtumas? Elektronikos pernelyg negarbinu, bet šiandien jau daug ką skaitome ekrane – tai neišvengiamybė. Akims sveikiau popierius.
Būties pilnatvė
– Ar jums, kaip daugumai poetų, yra svarbi prasmės ir beprasmybės dilema?
– Šita dilema aktuali ne vien poetams. Sunkiomis dienomis kabinuosi į paauglystėje rusiškai perskaitytą Franklį, nors tai jau last day (praeitis, praėjusi diena). Žinau, šiandien dera sekti bent jau Derrida, Deleuze’u, Baudrillard’u, Baumanu ar Žižeku, bet mane palaiko visokios senienos.
– Kur semiatės idėjų? Kur atgyja širdis ir traukia vis sugrįžti? Papsakokite apie savo šeimą, ar vaikai paveldėjo gabumus? Ryšiai su artimaisiais – stiprūs?
– Namų, gimtinės aplinka man svarbi, bet nėra taip, kad maitinčiausi vien gamtos ir vaikystės įspūdžiais. Mama gyvena Kybartuose, dirba mokykloje; ten pabūti važiuoju vasarą, mane ramina smulkūs lauko darbai. Tėvas įsikūręs Kėdainių rajone, jis restauratorius. Mes esame įsismelkę vienas į kitą labiau, negu norėtume, tačiau esu labai dėkinga jiems už gyvybę. Mano santykiai su artimaisiais nėra itin blizgūs, bet, tikiuosi, autentiški. Pernelyg nesureikšminčiau savo dukters gabumų; esu ankstyvojo intensyvaus ugdymo priešininkė. Man svarbu, kad ji augtų natūraliai, be muštro, nebūtų depresyvi.
Negyvena sentimentais
– Kokiam miestui atiduotumėte širdį? Kokie lydi prisiminimai, sentimentai, patirtys…
– Net nežinau. Turbūt nenorėčiau, kad mano širdį, kaip Pilsudskio, palaidotų atskirai nuo kūno. Stengiuosi neprisirišti prie vietų, negyvenu sentimentais. Pasaulyje yra daug gražių miestų, tačiau aš reziduoju Vilniuje, nors nepasakyčiau, kad labai jį garbinu. Tai tikriausiai ir yra atsakymas.
– Mėgstami laisvalaikio užsiėmimai, įkvepiantys rašytojai, gyvenimo mokytojai, citatos… Kokią poeziją skaitote? Knyga ant naktinio stalelio?
– Prie lovos – kaugė knygų, bet jas skaitau labai lėtai. Ne lovoje, o autobuse – mano trasos gana ilgos. Darbas taip pat tiesiogiai susijęs su skaitymu – skaitau visas medžiagas, kurios atsiunčiamos į „Šiaurės Atėnus“. Kartais būna ir šiek tiek per daug. Skaitau nemažai psichologijos ir religijos klasikų. Štai šiemet perskaičiau Élisabeth Roudinesco „Sigmundą Freudą savo laikais ir mūsų dienomis“, Donaldo Kalschedo „Vidinį traumos pasaulį“, Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“; dabar skaitau lietuvių autorių „Psichodinaminę pichiatriją“. Esu godi naujai išleistų knygų, mane jos jaudina. Kartais skaitau antikvarinius leidinius, tarpukario Lietuvoje išleistus vertimus ir sentimentalius romanus, lietuvių klasikų poezijos leidimus (jais gausiai aprūpina bičiulis kolekcininkas). Stengiuosi skaityti ir užsienio kalbomis, bet negalėčiau girtis, kad perskaitau daug. Labiau apgraibom, kas pakliūva gan atsitiktinai. Esu bandžiusi versti, bet tai irgi turbūt ne man. Kol dukra buvo maža, ką nors vis siuvau, siuvinėjau, užsiimdavau rankdarbiais. „Singerstraum“, man regis, užbaigė tą etapą.
„Karsto dangčio“ metafora
– „Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau. Jeigu prislėgtų man karsto dangtį jos visos – garbingiausias tai būtų antkapis.“ Skamba… kiek grėsmingai.
– Tą eilėraštį parašiau, kol dar dirbau televizijoje. Per savaitę reikėjo perskaityti bent penkias knygas ir jas pristatyti, apie vieną kurią nors padaryti ir išsamesnį reportažą. Kartais įsivaizduodavau, kaip vizualiai atrodytų tos knygos, jeigu jas laikyčiau savo kambaryje. Bet ši karsto dangčio metafora apie kitką – perskaitytos knygos prislegia, įterpia į dvasinį gyvenimą nemažai Weltschmerz (pasaulio sielvartas – aut.). Išgyveni intensyvesnį sielvartą dėl pasaulio ir savo bejėgiškumo jame.
Nemėgsta kalbėti apie planus
– Ar poezija, rašymas jums yra tarsi išpažintis? Poligrafas, melo detektorius, čiulpiantis teisybę, išspjaunantis tai, kas išgalvota?
– Poezija pirmiausia yra tekstas, žodžiai, o jų sudėliojimas – labiau amatas negu antgamtinis įkvėpimas. Gal ir poligrafas, nors taip pakylėtai apie ją nesu galvojusi. Dėl teisybės labai abejočiau: dauguma poetų meluoja (net patys to nežinodami). Visi juk norime pasirodyti gražesni, nei iš tikrųjų esame. Arba bjauresni, jeigu estetika bjaurumo.
– Kūrybiniai planai? Laimėjimai įkvepia?
– Esu mažumėlę prietaringa, nemėgstu kalbėti apie planus – paskui jie gali žlugti. Kiek stebiu savo kolegas – būna nelabai gerai, jeigu jie neįvertinami laiku, bet taip pat nekas, jeigu įvertinami per anksti. Tada nustoji rašius arba imi reprodukuotis, tiražuotis, rašyti vis prasčiau. Nelengva atsakyti į šį klausimą. Nemažai daliai rašytojų, ypač vyresnio amžiaus, reikalingas galbūt ne tiek pripažinimas, kiek socialiniai darbuotojai, psichologinė pagalba – būtų puiku, jeigu Rašytojų sąjunga galėtų teikti tokią paslaugą ir turėtų tokių etatų.