Šiurpių terminą pasiūlė literatūrologas Algis Samulionis, kuomet buvo svarstoma, kaip pavadinti vieno tradicinės ir šiuolaikinės tautosakos tyrinėtojos prof. dr. Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės disertacijos skyriaus analizės objektą.
Pirmą kartą terminas „šiurpės“ buvo pavartotas 1989 m. minėtoje disertacijoje, o terminologijoje pradėtas vartoti tik XXI a. pradžioje. Svarbu pastebėti, kad vaikai termino „šiurpės“ dažniausiai nevartoja ir jas vadina tiesiog baisiomis istorijomis, kuriose veikia gąsdinantys ne šio pasaulio personažai, be gailesčio žudantys istorijų veikėjus. Pasaulyje šiurpės jau yra tyrinėtos, tačiau Lietuvoje jų nagrinėjimo situacija vis dar kebli. Anot doc. dr. Laimos Anglickienės, Lietuvoje šiurpės paplito tik XX a. antrojoje pusėje, todėl tyrimų šiuo metu dar mažai. Pirmoji tirti šiurpes pradėjo G. Skabeikytė-Kazlauskienė. Ji tikina, kad šiurpės turi kuo sudominti ne tik vaikus, bet ir mokslininkus. Daktarė išskiria net tris priežastis: „Pirma, tai gyvas ir šiandien tebetarpstantis pasakojamosios tautosakos žanras. Antra, šiurpės yra ne suaugusiųjų, o vaikų folklorinė kūryba. Trečia, išskyrus retas išimtis, šiurpės yra miesto vaikų kūriniai.“ [2] Kadangi G. Skabeikytė-Kazlauskienė šias tris priežastis išskyrė 1996-ais metais, dėl trečio punkto galima ginčytis. Šiandien šiurpės labai dažnai keliamos į internetines svetaines, kur jas perskaityti gali ir kaimo, ir miesto vaikai, be to, šie baisūs pasakojimai pasakojami stovyklose, ligoninėse ir kitose vietose, kur būna daug vaikų ir mažai suaugusiųjų. Vėlgi, galima daryti prielaidą, jog ligoninėse ir stovyklose susirenka įvairūs vaikai iš skirtingų Lietuvos regionų, tad šiais laikais šiurpės plinta tarp visų vaikų.

Visas straipsnis čia.