Skiriama lietuvių filosofo, psichologo ir publicisto Romano Bytauto 130-osioms gimimo metinėms

„Ne tuo taku nuėjau. Mokslas reikalauja tiek prisiruošimo. Dailėje betarpiai galima apsireikšti. Visa siela buvau prie jos linkęs. Būčiau nuėjęs jos takais, būčiau jau save apreiškęs. O dabar…“ Taip gimnazijos ir studijų draugui bei svainiui Stasiui Šilingui rašė kaulų džiovos kamuojamas dvidešimt aštuonerių metų Romanas (Ramūnas) Bytautas. Tuose žodžiuose  – visa jauno mirties patale gulinčio žmogaus tragizmo esmė: ne mirties baimė, o liūdesys dėl to, kad  liko neišnaudotos dvasinės potencijos, kad nebus nudirbti užsimoti reikšmingieji darbai, kuriems taip atkakliai ruoštasi.

Jaunam mirti XX a. pradžios lietuviui inteligentui buvo ne naujiena – gyvenimo kelią jau buvo baigę P. Vaičaitis, P. Višinskis, J. Biliūnas, E. Steponaitis, Z. Gėlė, J. Gurauskis, M. K. Čiurlionis, kurių vyriausias ( M. K. Čiurlionis ) sulaukė trisdešimt penkerių, o jauniausias  (E. Steponaitis) – tik šešiolikos. Bet jie visi ėjo tuo keliu, kur „betarpiai galima apsireikšti“ – kūrė eiles, prozą, kritiką ar publicistiką, dailės veikalus ir paliko labai reikšmingus ar netgi genialius, kaip M. K. Čiurloinis, pėdsakus po sunkios priespaudos stiprėti ėmusios savo tautos kultūroje. Tuo keliu galėjo eiti ir R. Bytautas, „visa siela prie dailės linkęs“ – turėjęs ne tik subtilią estetinę nuovoką, bet ir menininko pasaulėjautą, poeto talentą o kartu ir tikram kūrėjui būtiną reiklumą sau. Gimnazistas būdamas, ne tik godžiai skaitė pasaulinės literatūros klasikus (A. Puškiną, A. Mickevičių, F. Dostojevskį, L. Tolstojų, J.V. Gėtę, F. Šilerį ir kt. ), bet ir pats kūrė eiles, kurių prirašytą sąsiuvinį niekam nedavęs skaityti sudegino. Apie literatūrą įdomiai ir turiningai pasisakydavo Maskvos lietuvių studentų susirinkimuose, o subtilų dailės išmanymą parodė taip pat studijų metais rašytu straipsniu, kuriame aptarė Antrąją lietuvių dailės parodą, iškeldamas išskirtinę M. K. Čiurlionio kūrinių vertę.

Tačiau gamta nesitenkino neramios sielos jaunuoliui davusi menininkui reikalingus bruožus – ji pridėjo jam ir filosofinių žinių troškulį bei mąstytojo sugebėjimus, norą būtent tais sugebėjimais išreikšti save. Bet tokiai saviraiškai pagailėta reikalingo ilgesnio laiko bei stipresnės sveikatos. Tik pasiruošimui taip reikštis iš esmės ir buvo sueikvotas vos ne visas trumpas gyvenimas, paaukotas menininko talentas. Tačiau, laimei, tas pasiruošimas buvo ne tik studijinis. Jo metu prasikalė ir pirmieji filosofinės kūrybos želmenys, iš kurių išaugo tegul negausus, bet pradžiai pakankamai brandus derlius, ne tik gražiai įprasminęs jauno žmogaus saviraišką, bet ir užėmęs savitą ir garbingą vietą kukliame XX a. pradžios lietuvių filosofinės minties kontekste. Žinoma, filosofija tiek anais laikais, tiek vėliau lietuvių tautos dvasiniame gyvenime užėmė tarsi periferinę vietą, ir jai pasišventusiųjų vardai plačiai negarsėjo, o pasitraukusių iš gyvenimo greitai ėjo užmarštin. Tokia lemtis ištiko ir R. Bytautą, kurio vardas šiandien tik nedaugeliui iš viso tėra žinomas. Kai jis mirė, buvo pats Pirmojo pasaulinio karo įkarštis, todėl jauno mąstytojo pasitraukimas iš gyvenimo sukrėtė irgi tik nedaugelį jo artimųjų bei bičiulių, o negausūs darbai taip ir pasiliko ilgam laukti, kol į juos pažvelgs atidesnė tyrinėtojo akis.

Gimė Romanas (Ramūnas) Bytautas  1886 m. rugpūčio 22 d. smulkių bajorų šeimoje netoli Varnių dabartiniame Telšių rajone Drobūkščių dvarelyje. Tėvai nuomodavosi nusigyvenusių dvarininkų žemes, todėl vaikystė bėgo keliose Žemaitijos vietose – Lendriuose, Kražiuose, Verpenoje. Pradžios mokykla išeita Kražiuose, parengiamoji gimnazijos klasė – tolimoje Permėje, o vidurinis mokslas – Vilniaus I gimnazijoje. Pastarojoje besimokydamas, vaikinas susidomi socializmo idėjomis, įsitraukia į revoliucingai nusiteikusių bendramokslių judėjimą, o jo autoriteto veikiami kairėn pasuka ir kai kurie jo draugai. Po gimnazijos visuomeniniais reikalais R. Bytautas važiuoja Maskvon, įstoja į Rusijos socialdemokratų partiją, bet greitai iš jos išstoja. 1905 m. parašo pirmąjį publicistinį straipsnį ( rusų k. ) nepartinės darbininkų sąjungos klausimu.

Tų pat metų rudenį pradedamos studijos Masvos universitete: įstojama į Gamtos, 1906 m. pereinama į Teisės fakultetą. Pastarajame  besimokant studijuojami K. Markso, Žoreso, A. Bebelio veikalai, gilinamasi į politinę ekonomiją. 1907 m. R. Bytautas trumpam nuvažiuoja į Berlyną, kur klausosi įžymių  Vokietijos socialdemokratų veikėjų A. Bebelio ir E. Bernšteino (opurtunistų lyderio) paskaitų. Čia taip pat lanko lietuvių kalbos užsiėmimus, kur ne šiek pramoksta iki šiol beveik visai nemokėtą protėvių kalbą, o giliausiai ja susidomi, vėliau paverčia ją rimtų filosofinių ir filologinių studijų objektu. Intelektualinių troškimų vedamas tais pačiais 1907 m. jaunuolis pereina į Istorijos ir filologijos fakultetą, kuris 1912 m. baigiamas.

Studijų metais R. Bytauitas aktyviai dalyvauja Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje, čia karštai pasisako moksleivijos ir studentijos visuomeninio judėjimo bei lavinimosi klausimais, skaito įdomius pranešimus bei referatus filosofijos bei literatūros klausimais. Labai rūpinasi lietuvių moksleivių intelektualiniu ugdymu, daug prisideda, kad būtų pradėtas leisti liberalios pakraipos moksleivių žurnalas, kuris jo pasiūlymu pavadinamas „Aušrine“. Pats jame ima skelbti stambesnius savo darbus. Maskviškis studentas tampa ir veikliu  1907 m. įsisteigusios vilniškės Lietuvių mokslo draugijos nariu. Jos suvažiavime 1912 m. skaitė didelį pranešimą „Tauta ir tautiška sąmonė“, kuris buvo paskelbtas „Aušrinėje“.

Po studijų gabus absolventas, uolus ir talentingai pasireiškęs prof. G. Čelpanovo eksperimentinės psichologijos seminaro lankytojas, brandaus kritiško diplominio darbo apie V. Vunto sielos substancijos sampratą autorius paliekamas prie universiteto Filosofijos katedros ruoštis tolesniam moksliniam darbui. Tačiau duoną tenka pelnytis mokytojaujant: 1912 – 1913 m. R. Bytautas vienoje iš Maskvos gimnazijų  dėsto logiką, psichologiją, lotynų ir rusų kalbas. Bet pagrindinis jauno universiteto auklėtinio rūpestis – filosofijos barai, kuriuose triūsdamas jis numato parašyti naują logikos vadovėlį (tuometinis turimas rusiškas jo nepatenkina), pateikti fundamentalų psichologijos objektui ir metodams skirtą darbą. Bene labiausiai patraukusioji filosofijos problema R. Bytautui buvo tautos problema, kurios savus tyrimus ir sprendimus jis numatė apibendrinti atskirame stambiame veikale. Daugelis studijų laikais paskelbtų straipsnių jau buvo rimtų paieškų šiems tyrimams apraiškos.

Deja, šiems dideliems užmojams pildytis nebuvo lemta. Dar studijuojant užklumpa liga – nuo 1910 m. sunki pleurito forma, o paskui nuolatiniai negalavimai. Sveikata ypač pablogėja 1913 m. vasarą. Gydantis Druskininkuose, tada nustatoma kaulų džiova. Rudenį dar grįžtama Maskvon, bet neilgam. Liga progresuoja. 1914 m. pradžioje išvažiuojama į Italiją – į Nervi, o tų pačių metų balandį – į sanatoriją Leizeno kurorte Šveicarijoje. Iš čia visus metus, kurie jaunam filosofui buvo paskutinieji, artimam bičiuliui ir svainiui S. Šilingui (jį cituojame) „ėjo laiškai: „Likimas mane persekioja“, vis dažniau, vis gėdingiau“. „Baisi skunda nutilo“ 1915 m. birželio 22 d. Leizene R. Bytautas ir palaidotas.

R. Bytauto – filosofo, publicisto, visuomenės veikėjo – kūrybinis palikimas negausus, tačiau atrodo ne toks jau menkas, pasižiūrėjus į jį kaip labai trumpos, ką tik prasidėjusios ir staigiai nutrūkusios intelektualinės kelionės rezultatą. Bene ryškiausiai savo, kaip filosofo bei psichologo, potencijas R. Bytautas atskleidė aukštai įvertintame 1912 m. apgintame 2-jų dalių 250 puslapių apimties diplominiame darbe „Vunto mokslo apie sielos substancijos sąvokos kritika“. Prieš tai 1911 m. šis darbas buvo pateiktas kaip konkursinis ir laimėjęs Maskvos universiteto aukso medalį. Iki šio darbo gynimo jau buvo paskelbti beveik visi kiti jauno filosofo darbai – straipsniai, kurie buvo rašyti lietuviškai ir daugiausia buvo skirti tiek filologiniams, tiek filosofiniams kalbos klausimams, o taip pat tautos problemai bei kai kuriems bendriems filosofijos dalykams ar kultūrinio gyvenimo aktualijoms: „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“ („Draugija“, 1908, nr. 16), „Lietuvių raštąkalbės reikalai“, „Aplink dailės parodą“ („Draugija“, 1908, nr. 17), „Ar-gi?“ ( „Aušrinė“, 1911, nr. 8, 9), „Lavinimos reikalui – filosofija“ („Aušrinė“, 1912, nr. 14), „Kaip tarti ir rašyti svetimžodžius“ („Aušrinė“, 1912, nr. 15-18), „Tauta ir tautiška sąmonė“ („Aušrinė“, 1912, nr. 17-21; 1913, nr. 22), „Enciklopedijos reikalais“ („Lietuvos žinios“, 1912, nr. 104, 105).

Iš šių didžiąja dalimi besimokančio jaunimo savišvietai skirtų straipsnių bei diplominio darbo galima susidaryti bent apytikrį R. Bytauto filosofinių pažiūrų vaizdą, įžvelgti dar giliau neišvystytos bei toli gražu neišbaigtos tų pažiūrų sistemos apmatus. Toji sistema galėjo tapti viena iš įdomesniųjų lietuviškosios kultūros filosofijos dalių. Minėtų darbų turinys rodo gana platų R. Bytauto aiškintų ir bandytų spręsti klausimų ratą. Išsamiau ar fragmentiškiau jis palietė kai kuriuos ontologijos, gnoseologijos, etikos, estetikos, bendrosios bei socialinės psichologijos, kalbos filosofijos klausimus. R. Bytautas, kaip filosofas, formavosi daugiausia veikiams XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rusų ir vokiečių filosofų idealistų G. Čelpanovo, L. Lopatino, N. Langės, V. Vundto, H. Locės, F. Paulseno, O. Bauerio, V. Zombarto, lietuvių mąstytojo Vydūno, netgi kai kurių atskirų marksizmo idėjų. Būties sampratos, o taip pat ir etikos apmatai bene ryškiausiai matomi su pradedančiuoju katalikų filosofu P. Dovydaičiu polemizuojančiame straipsnyje „Ar-gi?“. Iš jo bei kitų darbų aiškiai matomos R. Bytauto pastangos derinti materializmą ir idealizmą, pastarajam paliekant vyraujantį vaidmenį. Toksai derinimas, anot jaunojo lietuvių mąstytojo, esąs įmanomas pritaikius vokiečių objektyviojo idealisto H. Locės  postuluojamą psichofizinį paralelizmą. R. Bytauto aiškinimu, pirminiai visatos elementai esantys ir materialūs, ir dvasiniai, o iš jų susidedą pasaulio objektai turį ne tik materialią struktūrą, bet ir savą psichinį gyvenimą. Iš to, kad pasaulio raida vyksta ne stichiškai, o pagal tam tikrus dėsnius, esą galima spręsti apie pasauliui imanentinį protą, nulemiantį ne atsitiktinį, o tikslingą būties vyksmą. Dvasinė žmogaus veikla, kaipo to vyksmo rezultatas, rodanti, jog būties esmė yra dvasinė. Pasaulis – materiali tos būties reiškimosi sfera. Būties esmę subjektas gali geriausiai pažinti, remdamasis savo vidiniu patyrimu, nes toji esmė slypinti sielos monadoje. Sielos substancijos buvimui įrodyti R. Bytautas kaip tik ir paskyrė savo diplominį darbą. Su išgyvenančiu subjektu sutampanti sielos substancija nulemianti visus psichinius procesus, kuriems išoriniai poveikiai tesą tik stimulai.

Pripažindamas materializmui teisę aiškinti materialų pasaulį ir būti metodologiniu gamtos mokslų pagrindu, R. Bytautas laikė jį nepakankamu aiškinant būties esmę, dvasinę žmogaus veiklą. Pritariant Aristoteliui materializmą reikią papildyti teleologizmu, kuris savaime atsirastų, kaip teigė vokiečių filosofas F. Paulsenas, paketus materializmą panteizmu.

Idealizmas nusveria ir etinėse bei socialinėse R. Bytauto pažiūrose. Iš socialiniame gyvenime besireiškiančių dorovės dėsnių irgi esą galima spręsti apie moralumo išraišką įgavusią dvasinę būties prasmę. Pagal savo funkcijas dorovė esanti viena iš specifinių žmogaus socialinio veikimo sąlygų, kuriose formuojasisavi imanentiniai dėsniai. Tačiau pradžią tam formavimuisi teikiąs žmogui įgimtas, iš dvasinės būties esmės einąs protingas siekis „sveikai gyventi“. Iš dorovės empirijos išvedamais dėsniais etika galinti patvirtinti dvasinę būties esmę, t. y. papildyti ontologiją.

Straipsniuose „Tauta ir tautiška sąmonė“, „Šis – tas iš lietuvių kalbos filosofijos“, „Lietuvių raštąkalbės reikalai“ R. Bytautas analizavo tautos esmės, nacijos formavimosi, kalbos klausimus. Esminiu tautos atributu mąstytojas laikė kalbą, kuri esanti ne tik komunikacijos priemonė, bet ir ypatingas kolektyvinės dvasinės veiklos organas. Jos istorinė raida susijusi su tautos kultūros raida, atspindi tos kultūros ypatumus, tautos santykio su pasauliu ir mąstymo būdą. Tobulinant literatūrinę kalbą esą ypač svarbu siekti tos kalbos ir mąstymo vienovės, svetimžodžius pritaikyti laikantis apercepcijos dėsnio, t.y. įjungiant juos į morfologinę bei fonetinę savos kalbos sistemą.

Pagrindiniu tautos egzistencijos bei jos vienijimosi tikslu R. Bytautas laiko dvasinę kūrybą, o svarbiausiu tos kūrybos subjektu – aktyvios saviraiškos siekiančią asmenybę, kurios dvasinį veiklumą apibūdino kaip individualizmą. Pripažindamas ekonominių veiksnių svarbą  tautos konsolidacijai, R. Bytautas tuos veiksnius laiko materializuota dvasinių tos konsolidacijos paskatų išraiška. Kapitalizmo epochoje iškilęs tos epochos asmenybės laisvės siekimas, suaktyvėjusi jos dvasinė saviraiška.  Tauta pasirodė esanti tinkamiausia dirva tai saviraiškai. Iš čia ir asmenybės prisirišimas prie dvasinių tautos vertybių ir pastangos puoselėti jos kultūrą. Kapitalizmo sąlygomis tauta esanti vis labiau didėjančios socialinės centralizacijos, nulemiančios asmenybės ir visuomenės bei žmonių tarpusavio santykių susvetimėjimą, antitezė, švelninanti individo susidūrimo su visuomene skausmingumą. Tautų ekonominis suartėjimas nereiškiąs jų nykimo proceso. Vystantis žmonijos kultūrai esanti reikalinga ne tik jos integracija, bet ir kuo didesnė diferencijacija, pasireiškianti nacionalinių kultūrų augimu.

Pripažindamas ekonominių interesų pagrindu susidarantį socialinį visuomenės išsiskaidymą į klases ir luomus, R. Bytautas neįžvelgia jame gilesnio dramatiškumo, nėra linkęs jo pasmerkti ir agituoti jį panaikinti. Remdamasis vokiečių sociologu V. Zombartu, skirtingų klasių interesus R. Bytautas laiko ne žmones skiriančiais, ne į nesutaikomybę vedančiais socialiniais veiksniais, o „žmonių vienybės pasekme“, bendros kovos dėl tų pačių dalykų apraiška. Visuomenė esanti ją sudarančių dalių sintetinė vienybė – „vienybė įvairybėj“. Tautiškumas esąs momentas, jungiantis kovojančias klases ir partija, nors ir nereiškiąs „absoliučios jų santaikos“.

Sunku pasakyti, kur būtų nuvedę tolesni R. Bytauto filosofiniai ieškojimai, kokias socialines pozicijas jis būtų tvirčiau užėmęs. Tačiau tai, ką jis spėjo pasakyti, sudaro vertingą puslapį XX a. pradžios lietuvių filosofinės minties kontekste. Deja, jauno mąstytojo gyvenimas anksti nutrūko, ir jis nespėjo labiau išplėtoti savo koncepcijų.