Vilniaus knygų mugėje pristatytas naujausias Paryžiuje gyvenančio rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Valdo Papievio romanas „Brydė“. Nors jis parašytas nepriklausomybės aušroje, tačiau pasirodė tik šiemet, prieš pat vasario 16-ąją.
„Mums, Valdo draugams, rankraštį pamačiusiems 1992 m., atrodė, kad visko yra per daug: apie pokarį kalba patys partizanai, jų ryšininkai, rezistentai, Sąjūdis dar čia pat, dar gaivaliojasi. Tad kam apie tai kalbėti? Dėl to anuomet neskatinome Valdo rūpintis rankraščio išleidimu“, – prisiminė literatūrologas, kultūros istorikas Darius Kuolys.
Vašingtono universiteto Sietle (JAV) profesorės, literatūrologės Violetos Kelertienės teigimu, romane bandoma atskleisti tiek sudėtingą pokario partizaninio karo laikotarpį, tiek mažai mūsų prozoje aprašytus Sąjūdžio kilimo metus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje – tai dar vienas žodis apie Lietuvą ištikusius esminius lūžius.
V. Papievis prisipažino, kad šis tekstas atsiradęs iš neapibrėžto chronotopo: rašytojas neprisimenantis, nei kaip rašė, nei kada pradėjo rašyti. Nors galėtų tai atsekti, tačiau tvirtino to nenorintis ir net bijantis: „Tai baimė susitikti su savimi tokiu, koks buvau anuomet. Skaityti teksto nenorėjau net ir sužinojęs apie galimą jo išleidimą. Galiausiai išdrįsau ateiti į susitikimą su savimi tokiu, koks buvau prieš trisdešimt metų. Skaityti kūrinį buvo labai įdomu, nes nieko, ką parašiau, neprisiminiau, išskyrus vieną ištrauką. Skaičiau tai kaip visiškai svetimą, kažkieno kito parašytą knygą. Tai buvo ir džiaugsmingas, ir skaudus susitikimas su pačiu savimi.“
D. Kuolys atkreipė dėmesį, kad jeigu romanas būtų pasirodęs tuo metu, kai buvo parašytas, turbūt būtų reikalavęs sugrįžimo prie jo gal ir šiais laikais. Pirmiausia – dėl patirčių. Pokario žmonių patirtys, likimai supinti į tam tikrą poetinę fugą, pastebima gili poetinė refleksija. Kūrinyje aprašomi realūs, konkretūs, tragiški žmonių išgyvenimai, bet sykiu šios patirtys apibendrintos.
V. Papievio kūrybą nuo pat pradžių sekanti ir romaną palydėjusi V. Kelertienė pastebėjo, kad jos tautietis tęsia biliūnišką tradiciją, stengiasi pagal savo supratimą sukurti įvykius ir veikėjus, į pastaruosius įdėdamas visą savo širdį ir talentą.
„Kūrinyje daug veikėjų, tad reikia turėti priešais sąrašiuką, kad galėtum juos visus sekti. To V. Papievio, prie kurio esame pripratę, kūriniuose mažai veiksmo. Šiame romane jo apstu. Man atrodo, kad knyga galėtų būti įdomi ne tik tiems, kurie pažįsta V. Papievį, jo kūrybą, bet ir naujai kartai, pavyzdžiui, vyrams nuo 18 iki 40 metų“, – įžvalgomis dalijosi V. Kelertienė.
Kultūros istorikas, literatūrologas D. Kuolys šiek tiek apgailestavo, kad šis romanas nepasirodė anksčiau už Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimus“: savo poetiniu apibendrinimu V. Papievis yra toks pat įtaigus ir stiprus, o „Brydė“ suskamba panašiai, tik jauno žmogaus liudijimais.
„Tai yra autentiškas Sąjūdžio patirčių, kurias šiandien romantizuojame, fiksavimas. Valdo romane iškyla daug nežinios, nerimo, nuovargio, depresijos, laisvės ir ilgesio bei laisvės baimės – tai jausmai, kurie tuo metu buvo apėmę visuomenę. Sąjūdžio Vilniaus, apskritai visuomenės vaizdas pateikiamas kiek kitaip, negu esame įpratę matyti“, – palygino D. Kuolys.
V. Papievis antrino, kad Sąjūdis tik dabar atrodo kaip didžiulis pakilimas. Jo pradžioje tvyrojo daug nežinios, baimės. Rašytojas atsimena, kad po Sąjūdžio įkūrimo 1988 m. birželio 3 d. nuvyko į gimtuosius Anykščius ir pranešė šią žinią tėvams.
„Tėvas man pasakė: „Vaikeli, ką mes padarysim prieš tuos rusų tankus.“ Motina liepė būti atsargiam ir nelįsti ten, kur nereikia. Sąjūdis pirmiausia buvo kultūrinis, intelektualinis smūgis, kuris paskui tapo politiniu veiksmu, atvedusiu į Kovo 11-ąją“, – savąjį požiūrį pateikė V. Papievis.
Jis stebėjosi, kaip prieš tris dešimtmečius galėjo rašyti apie tokias patirtis, kurių pats nepatyrė, tačiau iškart rašytojui toptelėjo mintis apie genetinę atmintį – galbūt net tai, ko neišgyvenome, jau įrašyta į mūsų genus, galbūt ta aplinka, kurioje gimstame, atsimena už mus.
„Neprisimenu, kad tėvai būtų daug pasakoję apie pokarį, partizanus, tremtį. Tai būdavo tik užuominos mūsų namuose ar kaime. Atsimenu, kad vaikščiodamas aplink močiutės Domicelės trobą, po sodą, eidamas ligi ten, kur man būdavo leista nueiti, lyg ir jausdavau, kad kažkas čia užslėpta, kažkas nori išsisakyti, tarsi būtų uždėtas nematomas dangtis. Galbūt kraštovaizdžiai iš dalies yra mūsų sielovaizdžiai, o genetinė patirtis yra ir kolektyvinė patirtis“, – samprotavo V. Papievis.
Ir D. Kuolys, ir V. Kelertienė atkreipė dėmesį į ypatingą rašytojo kalbą, kuri sujungia skirtingų veikėjų pasakojimus ir Sąjūdžio laikų patirtis į bendrą poetinį, muzikinį skambesį.
Režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gytis Lukšas prisipažino nuolat braidžiojantis po V. Papievio pievas – gal nuo to braidžiojimo ir bus likusi brydė. G. Lukšas aptariamą romaną metaforiškai pavadino žodžių sėjimu baltame lape arba sniego lauke: „Staiga mano akyse pradeda augti žodžiai. Jie virsta sakiniais, šie pinasi ir virsta ilgais periodais, kurie dar susipainioja ir virsta krūmynais. Kitame lape vėl tas pats. Jausmas toks, lyg žiūrėčiau mokslinį filmą, parodantį, kaip prasiskleidžia žiedas ar auga stiebelis.“
Režisierių nustebino ir turtinga, sodri V. Papievio tekstų kalba: dažnų jo vartojamų žodžių nerasime net žodynuose.
„V. Papievis žino, ką pasodino, bet ne visai žino, kaip tai išaugs. Šį augalą reikia prižiūrėti, apkarpyti, gal kartais paravėti tas V. Papievio pievas. Bet tai ne jo darbas. V. Papievio darbas – auginti žodžius. Taip jis storina mūsų kultūrinį sluoksnį. Jam didėjant ir mes tvirtėjame, ir mes visi augame“, – poetiškai reziumavo G. Lukšas.
Parengė Agnė Grinevičiūtė