Vienas iš šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – Valdas Papievis. Daugiau nei dvidešimt metų Paryžiuje gyvenantis 54-erių rašytojas teigia, kad rašymas jam – egzistencinė būsena. „Kai nerašau, atrodo, kad pusiau gyvenu“, – sako rašytojas.

V. Papievis Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintas už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką. Naujausio romano „Odilė arba oro uostų vienatvė“ pagrindinės veikėjos vardą pasirinko atsitiktinai, pasakoja rašytojas, tačiau sutapimas, kad diena, kai sužinojo tapęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, Prancūzijoje minima kaip šv. Odilės diena.

„Keistas sutapimas, gruodžio 14 diena Paryžiuje buvo labai šviesi ir saulėta, tądien sužinojau, kad Prancūzijoje švenčiama šv. Odilės diena, tądien sužinojau ir kad gavau premiją, o vakare virš Senos pakilo didžiulė pilnatis, kokios dar nebuvau matęs“, – pasakojo rašytojas.

Pirmąjį romaną „Ruduo provincijoje“ V. Papievis parašė 1989-aisiais, už jį įvertintas Antano Jonyno premija. 2003-iaisiais, jau gyvendamas Paryžiuje, parašė romaną „Vienos vasaros emigrantai“, 2010-aisiais pasirodė trečiasis jo romanas „Eiti“, kuriame panaudoti jo bičiulio, tapytojo Prano Gailiaus, taip pat gyvenusio Paryžiuje, darbai. Šis Papievio romanas išrinktas kūrybiškiausia metų knyga bei pelnė Liudo Dovydėno premiją. Naujausias – ketvirtasis – V. Papievio romanas „Odilė arba oro uostų vienatvė“ metų knygos rinkimuose pateko į geriausių prozos knygų penketuką.

V. Papievis rašo nuo mokyklos, sako, kai užklumpa rašymo būsena, ypatingų sąlygų nereikia, gali rašyti bet kur, tačiau kaskart atsiranda kokių nors įpročių. Pavyzdžiui, rašant romaną „Eiti“ buvo svarbi Wongo Karvajaus filmo „Meilės laukimas“ muzika, visą knygą parašė jos klausydamas, o romaną „Odilė arba oro uostų vienatvė“ rašė viduramžių meno muziejaus skverelyje.

„Pats rašymas man yra tokia egzistencinė būsena, kai nerašau, atrodo, kad pusiau gyvenu, ir viskas. Kad galėčiau rašyti man reikia giliai nugrimzti į save ir, manau, kad kai nugrimzti į save, surandi tai, kas mums visiems bendra – džiaugsmą, liūdesį, viltį, neviltį, man atrodo, mums visiems yra tie dalykai bendri tik skiriasi registrai, tonacijos, atspalviai“, – sakė rašytojas V. Papievis.

Jis sako, kad Paryžius, kuriame gyvena daugiau nei dvidešimt metų, miestas, kuris jo nepaleidžia, jame jaučia, kad paprasčiausias buvimas suteikia gyvenimo džiaugsmo.

„Kol gyvenau čia, buvo labai svarbus tas prasmės klausimas, kad tavo gyvenimas būtų prasmingas, tu turi daug dirbti, skaityt, rašyt, negali nė vienos minutės atsikvėpti, nes tai yra tuščiai švaistomas laikas, bet atsidūrus Paryžiuje, žiūriu, žmonės ramiai vaikšto Liuksemburgo sode, Senos krantinėmis, jokios prasmės jiems nerūpi, staiga kažkaip ateina supratimas, kad nebūtinai kančia gali įprasminti tavo gyvenimą, paprasčiausias buvimas, džiaugimasis tuo, kas esi, yra labai prasminga“, – kalbėjo keturių romanų autorius.

Šiuo metu V. Papievis rašo scenarijų režisieriaus Gyčio Lukšo, kuris šiemet taip pat įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija, filmui.