Vanda Ibianska. Volteras – Apšvietos epochos simbolis

Daugeliui mūsų šis vardas asocijuojasi su bedievyste, nenuilstamu kovingumu ir… nešvankybėmis. Kas ir koks jis buvo? Šiame straipsnyje nepretenduojama į išsamias studijas apie bene garsiausią Apšvietos amžiaus asmenį, jo nuveiktus darbus. Tiesiog tai bandymas, greičiau eskizas, parodantis tai, ką jau linkstame pamiršti ir trumpas pasakojimas apie garsiojo prancūzo gyvenimo istoriją.

Taigi, kas jis? Neginčytina, jog tai buvo žmogus, kovojęs už minties laisvę, pakantumą kitoms religijoms, švietimą. Poetas, satyrikas, dramaturgas, filosofas, fizikas, žemės ūkio mokslų žinovas, amatų puoselėtojas, visuomenės veikėjas. Paliko 50 tomų (po 600 puslapių kiekvienas) raštų. Dėl jo simpatijų varžėsi Europos monarchai, sudėtingi santykiai siejo/skyrė su žymiausiais to meto mokslininkais. Trumpai sakant, įvairiapusė asmenybė ir garsiausias XVIII a. žmogus.

Bet pradėkime nuo pradžių.

1694 m. Paryžiuje, turtingo buržua, besiverčiančio teisininko praktika, ir kilmingos jo žmonos šeimoje gimė silpnas vaikelis, pakrikštytas Fransua Mari (François Mari) vardu. Šeimos pavardė buvo Arue (Arouet). Motina garsėjo ne tik grožiu, bet ir aštriu protu bei išsilavinimu. Deja, silpnas, amžinai pasiligojęs Arue šeimos jaunėlis neteko jos nesulaukęs nė 10 metų. Berniukas pasižymėjo gabumais, guviu mintijimu. Tai išryškėjo jam tebūnant vos 5–6 metukų. Toliau buvo garsi Liudviko Didžiojo tėvų jėzuitų kolegija, kurioje Fransua Mari gavo kapitalinius bendrojo išsilavinimo, ypač klasikinių kalbų ir Antikos literatūros pagrindus. Su savo mokytojais tėvais jėzuitais jis visą gyvenimą palaikys ryšius ir itin juos gerbs. Kolegijoje Fransua Mari įgys įtakingų draugų tarp bendramokslių aristokratų.

Laikai buvo, labai švelniai tariant, laisvų papročių. Tai, kas vadinama paleistuvyste, tada laikyta normaliu dalyku. Tokioje aplinkoje leidžia laiką ir talentingasis jaunuolis. Orgijos savo ruožtu, bet vakaronės Tamplio draugijoje (dabar sakytume – klube), kurios ašis buvo Maltos riterių generolas hercogas Vandamas, jį labai praturtino intelektualiai. Jaunasis Arue jau išbandęs plunksną ir tvirtai nutaręs tapti literatu. Bet tėvo nuomonė kitokia ir sūnui tenka mokytis teisės. Tai ateityje jam labai pravers ir padės tapti vienu turtingiausių Prancūzijos žmonių.

Fransua Mari Arue protas aštrus, liežuvis dar aštresnis, o plunksna itin dygi, tad jis greit išgarsėja savo satyromis. Maža to, 11 mėnesių atsiduria Bastilijoje, nors iki šiol nėra tikra, ar iš tikrųjų tuos „įkalčius“ parašė jis. Po kalėjimo atsiduoda vienai iš didžiųjų savo aistrų – teatrui. Jo pirmoji drama sulaukia milžiniško pasisekimo.

25 metų Fransua Mari Arue pasivadina Volteru. Šiuo vardu įeis į pasaulio kultūros istoriją. Bet kam keisti pavardę? Ak, jis nepataisomas garbėtroška ir žiauriai kompleksuoja esąs buržua sūnus. Šis kompleksas kamuos Volterą iki senatvės. Kad ir koks populiarus bei garsus bebūtų, aristokratai retkarčiais parodo jam „savo vietą“. Įžeidęs vieną jų, netgi viešai gatvėje prilupamas lazdomis.

Voltero gyvenime mirga moterų kaleidoskopas. Aštrialiežuvis kovotojas nelaiko savyje pykčio: moterims atleidžia neištikimybę, o draugams net išdavystes. Labiau atlaidaus ir pakantaus žmogaus rasti neįmanoma! Radikalas, smailaliežuvis, tiesmukas, bet sugeba dovanoti kiekvieną jam padarytą niekšybę. 32-ejų jau plačiai žinomas Prancūzijoje Volteras išvyksta į Angliją. Čia praleidžia beveik trejus metus. Apie jį sakoma: „Išvyko į Angliją būdamas poetu, o sugrįžo išminčius.“ Anglija jį sužavi, tiesa, ne visam laikui. Čia susibičiuliauja su Džonatanu Sviftu, kitais įžymiais šio krašto žmonėmis, gilinasi į Niutono fizikos mokslą. 35-erių Volteras vėl Paryžiuje. Jau garsus ir turtingas. Turtus kaupia iš honorarų, legalių spekuliacijų (štai kur pravertė teisininko žinios!), advokato praktikos didelėse bylose. Beje, religinio fanatizmo aukas gina nemokamai.

Ateina 40-metis. Volteras visa širdimi ir protu įsimyli markizę Emili diu Šatlė (Emilie du Chatelet). Daugiau nei 10 metų trukęs gyvenimas keistame (bet ne tiems laikams!) konkubinate – bene laimingiausieji Voltero laikai. Jis restauruoja ir prabangiai apstato griūvančią markizės pilį, įrengia kabinetus, laboratorijas. Reikia pripažinti, kad „dieviškoji Emili“ tikrai neeilinė moteris. Tai, kad yra puiki kelių vaikų motina, jai nekliudo būti gana žinoma mokslininke, blizgėti protu, išprusimu ir… gyventi trise. Toje pačioje Voltero išlaikomoje pilyje gyvena jis, markizė ir jos vyras. Visi valgo prie vieno stalo, tik štai lova… Markizė miega su Volteru, o markizas… Na, su kuo papuolė. Toks buvo tas XVIII amžius. Dienų dienas markizė ir jos sugulovas paskendę moksluose, laboratorijose. Ilgokai užtrukęs „saldus gyvenimas“ baigiasi labai karčiai. Gabioji ir žavioji markizė, rūpestinga motina… įtaiso ragus Volterui. Ji laukiasi kūdikio nuo keliolika metų už ją jaunesnio karininko. Tai vieša paslaptis. Šito jau per daug net tokiems palaidiems tuomečiams laikams! Toliau – dar blogiau. Markizė po gimdymo miršta. Apie romaną žinojęs Volteras skaudžiai pergyvena draugės netektį, viską jai atleidžia ir ilgai gedi. Kur neatleis, jei pats jau kuris laikas slapta sanguliauja su savo… dukterėčia! Dera pažymėti, jog tais laikais tai buvo dažnas ir ne itin smerkiamas dalykas. Bet kol kas palikime Voltero moteris.

Jis susirašinėja su intelektualiu despotu Prūsijos karaliumi Fridrichu II. Tad kai galutinai susipyksta su Prancūzijos karaliaus dvaru, išvyksta į Prūsiją, kur tampa kamergeriu. Tuo pat metu bendradarbiauja su Didro ir dʼAlamberu, įsitraukia į Enciklopedijos darbus. Bet idilė ilgai netrunka: karalius parodo tikrąjį veidą. Tenka palikti ir Prūsiją.

Ir štai 1755 m. 61-erių Volteras netenka tėvynės, čia jis nepageidaujamas asmuo. Belieka apsigyventi Šveicarijoje. Čia, Prancūzijos pasienyje, nusiperka dvarą ir dvi pilis. Didesnėje, Fernėjuje (Ferney), apsistoja visam laikui. Joje praleis jam likusius gyventi 23 metus.

Teisybės ir tolerancijos ieškotojas Volteras nebūtų savimi, jei neįkurtų savo „karalystės“. Įninka į žemės ūkį, užsiima selekcija, išveda naujas žirgų ir arklių veisles. Save vadinantis „Fernėjaus seneliu“ Volteras apylinkių gyventojams įkuria amatininkų dirbtuves. Dabar jie darbuojasi tapę puodžiais, šikšniais ir ypač sėkmingai – laikrodininkais. Šie dažnai nurungia kolegas Ženevoje. Auginami šilkverpiai, įrengiamas šilko fabrikėlis. Žmonės nebepasitenkina vien žemdirbyste. Gyventojų skaičius greit išauga keliolika kartų, nes vilioja materialinė gerovė ir teigiamos nuotaikos sociume. Jie net reikalauja pakeisti vietovardį iš Ferney į Voltaire!

Pilies vartai atviri visiems. Čia atvyksta  ne tik intelektualai, bet ir negandų ištiktieji – juk Volteras puikus advokatas! Svečius stulbina itin turtinga biblioteka. Didžiuliu parku ir sodu rūpinasi asmeniškai pats Volteras. Parke stovi Kristaus statula, prie kurios „Fernėjaus senelis“ ilgai sėdi. Pastatoma ir bažnyčia su įžūliu užrašu ant frontono: „Dievui pastatė Volteras.“ Joje taikiai pakaitomis meldžiasi katalikai ir protestantai. XVIII amžiuje! Pilyje nuolatos gyvena katalikų kunigas. Gi „bedievis“ vienas, tyloje slapta meldžiasi Kristui.

Nuo 1746 m. Volteras jau vienas iš „nemirtingųjų“ – tais metais jis priimtas į Mokslų akademiją. „Fernėjaus senelis“ apgaubtas mokslo vyrų, monarchų, kultūros žmonių ir paprastų kaimiečių pagarba. Jis – žymiausias Europos žmogus. Bet… Bet aršiai nemėgiamas to meto Prancūzijos Bažnyčios hierarchų. Už religinio nepakantumo, prietarų ir bažnytinių dignitorių pasipūtimo išjuokimą.

Dukterėčia – sugulovė ne tik begėdiškai taško Voltero pinigus, bet vagia ir jo rankraščius. Tai pati niekingiausia iš visų Voltero moterų, bet jis vis vien ją myli…

1778 m. senelis (84 metai!) Volteras laikinai atvyksta į Paryžių. Sostinė jį sutinka tiesiogine prasme keliaklupsčia. Absoliutus triumfas! Ir, savaime aišku, neatlaikęs fizinių bei emocinių krūvių, senas žmogus suserga. Laimei, spėjęs susitikti su jaunystės draugais iš jėzuitų kolegijos laikų, aplankytas tuo metu Paryžiuje viešėjusio Benjamino Franklino, akademikų. Pas visai nusilpusį Volterą ateina abatas Gotjė (Gautier). Ką jiedu kalbėjo – nežinia, bet išėjęs abatas sekretoriui pasakė: „Jis labai geras žmogus, bet tai nekliudo jam būti senu idiotu.“ Galiausiai Volteras atliko išpažintį, gavo sakramentus ir suniurnėjęs: „O dabar palikite mane visi ramybėje“, kęsdamas didžiulius skausmus iškeliavo pas Viešpatį.

O tada ir prasidėjo! Arkivyskupas uždraudė laidoti Volterą, kaip derėjo Mokslų akademijos nariui, bažnyčioje dalyvaujant 39 akademikams. Jokiu būdu nevalia! Velionio sūnėnui abatui Minjo teko tiesiogine to žodžio prasme kontrabanda nugabenti palaikus į Seljero abatiją. Vos nuleidus karstą atėjo Trua vyskupo draudimas „laidoti poną Volterą“. Tačiau draudimą atvežti pavėlavo. Aišku, abatą griežtai nubaudė. Tomis dienomis Berlyno katedroje meldžiantis už Volterą buvo atliekamas Requiem, tėvynėje slapta aukotos šv. Mišios. Toliau buvo dar gražiau. Revoliucijos metais Volterą perlaidojo: jo karstas atsirado Panteone. Grįžus monarchijai Panteoną panaikino ir karstai su ten palaidotais nusipelniusių žmonių palaikais mėtėsi nežinia kur. Atstačius Panteoną karstai vėl buvo sugrąžinti kur buvę. Dabar Voltero kūnas ilsisi šalia E. Zola, A. Diuma, V. Hugo Ž. Ž. Ruso, M. Sklodovskos-Kiuri ir kitų nusipelniusių Prancūzijai žmonių. Širdis ir smegenys buvo atiduoti Paryžiaus nacionalinei bibliotekai.

Tad kodėl Volteru vieni taip žavėjosi ir tuo pat metu kiti nekentė?

Pirmiausia pažvelkime į jo palikimą. Keista, bet jau minėti 50 tomų greičiausiai nėra pilnas Voltero raštų rinkinys. Jis naudojo 137 slapyvardžius, be to, turėjo daug mėgdžiotojų, tad kas dabar susigaudys toje raizgalynėje? Voltero plunksnai neabejotinai priklauso filosofinės apysakos „Zadigas“, „Memnonas“, „Kandidas“, „Atviraširdis“, „Babilono princesė“, „Baltasis jautis“, dramos „Oidipas“, „Cezario mirtis“, „Zaira“, „Pranašas Mahometas“, poemos „Henriada“, „Orleano mergelė“, filosofiniai traktatai „Filosofiniai laiškai“, „Traktatas apie toleranciją“, „Filosofinis žodynas“, istoriniai veikalai „Liudviko XIV amžius“, „Apybraiža apie bendrąją istoriją ir tautų papročius bei dvasią“, apie 10 000 laiškų, darbai iš fizikos, biologijos, žemės ūkio sričių ir itin aštrios satyros bei eilėraščiai. Apšvietos amžiui Volteras buvo reikšmingas tuo, kad aukštino sąžinės ir laisvės idealus, gynė religijų toleranciją, kovojo su fanatizmu, skatino švietimą. Jo gyvenamuoju laikotarpiu visa tai daryti reikėjo daug drąsos.

Šiaip jau Volteras laikomas deistu (deizmas pripažįsta Kūrėją, bet teigia, jog toliau pasaulyje viskas priklauso nuo žmonių valios ir proto). Tačiau yra prielaidų manyti, kad Volteras galvojo kitaip. Jo agresyvus klero puolimas vargu ar buvo nukreiptas prieš Bažnyčią. Labiau tikėtina tai buvus pasipriešinimo prieš to meto religinį fanatizmą (kurį galima suprasti, nes plito protestantizmas) ir grynai moralines daugelio jo pažįstamų hierarchų nuokrypas, tokias kaip pasipūtimas ir smerktini poelgiai (prisiminkime kad ir Voltero laidojimo istoriją). Vertas dėmesio faktas, kad toleranciją skelbęs Volteras nepakentė… ateistų. Šitai irgi suprantama, nes nuolat akcentuodavo religijos daromą teigiamą dorovinį poveikį žmonėms. Volteras buvo vertinamas ir už tai, kad savo skaitytojus skatino mąstyti bei polemizuoti.

Mūsų amžininkai Volterą – mąstytoją laiko nesudėtingu, paprastu. Kai kurie autoriai jį net vadina svetimų idėjų populiarintoju. Bet užtat kokiu! Dabar didesni jo kūriniai dūlėja bibliotekose neskaitomi, tačiau satyros savo aštrumo ir sąmojingumo neprarado iki šiol. Gi jo nuveikti darbai Apšvietos epochoje atliko galingo tarano, pramušusio apmusijusią ir apkerpėjusią sieną, vaidmenį. Na, o kaip apie žmogų daugybės sąmonėje tęsiasi paleistuvio (nepaneigsime…), smailios plunksnos triukšmadario (irgi tiesa) ir bedievio (daugiau nei abejotina) šleifas.

Tad kas iš mūsų be nuodėmės ir ryžtųsi mesti akmenį į šią ryškią, nors kupiną silpnybių ir nuodėmių asmenybę?

Šaltinis čia

Atsakyti