Viktorija Daujotytė. Biblioteka – mūsų dvasios namai

Įstojau į Vilniaus universitetą 1963 metais, o žiemos pradžioje jau buvau Respublikinės bibliotekos skaitytoja. Lituanistinėje skaitykloje, palaikoma jos darbuotojų, ypač Vytauto Jurgučio, rašiau disertaciją apie Jurgį Baltrušaitį. Nuo tada biblioteka man įgijo ypatingą kvapą. Ir ypatingą statusą.

Vykęs kultūros žmonių sprendimas – Lietuvos respublikinei bibliotekai suteikti Martyno Mažvydo vardą. Tai padaryta dar oficialiai nepaskelbus nepriklausomybės. O juk tikrai – Martynas Mažvydas yra ir mūsų nacionalinės bibliotekos pradžia, nors tokia maža, tokia trapi ta mūsų pirmoji knyga. Vilniaus universiteto mokslinė biblioteka turi prasmingą tradiciją – balandžio pirmąją, švenčiant universiteto gimtadienį, mūsų Katekizmas išimamas iš seifo, jį galima pamatyti, aplankyti. Pagerbti Knygą – Jos Didenybę. Kai pagerbiame Knygą, pagerbiame ir Biblioteką.

2016-ieji – Bibliotekų metai, iniciatyva palaikoma ir Respublikos Prezidentės, rodančios išskirtinį dėmesį knygai. Tai yra brangu. Knygai šiandien reikia autoritetingo palaikymo, ypač – gerai knygai, parašytai gera lietuvių kalba. Tokia knyga yra mūsų kultūros ženklas. Ir koks neaiškus būtų geros lietuviškos knygos kelias, jei jos nelauktų, jei jos nepasitiktų mūsų bibliotekos, rūpestingos bibliotekininkų rankos.

Per pastaruosius metus praradome daug mokyklų, ypač mažųjų, kartais ir ne vieną šimtmetį budėjusių Lietuvos miestelyje, bažnytkaimyje, švietusių tamsoje. Tai atrodo nebesugrąžinama. Bet gal nei žmogui, nei tautai nelemta gyventi nieko neprarandant. Praradimas dažnai yra didesnio, dar labiau neišvengiamo praradimo aidas. Į uždarytas mokyklas nebesirenka vaikai, kasmet mes vis dar prarandame po savo vidutinio didumo miestą… Lietuvoje nemąžta tik Seimo narių. Ir valdininkų.

O bibliotekos? Kaip laikosi mūsų knygų namai, mūsų dvasios namai? Žinome, kad nelengvai, bet kultūros įstaigai lengva nė būti negali. Nebent atlyginimai pakiltų. Nebent kultūriniai projektai, į kuriuos bibliotekininkai energingai įsikibo, būtų labiau finansuojami. Kalbėti apie bibliotekų finansus būtina. Būtina nuolat šį klausimą kelti ir judinti.

Norėčiau kelis žodžius pasakyti ir apie kitą bibliotekų gyvenimo pusę, aišku, neatskiriamą ir nuo pirmosios. Kas vyksta dabartiniame bibliotekų gyvenime? Atrodo, kad Martyno Mažvydo vardo suteikimas pagrindinei Lietuvos bibliotekai lyg išjudino mintį, kad bibliotekos ir yra tarsi sukurtos ar įsteigtos rašytojų, jų knygų, jų kūrybinio ir kultūrinio darbo. Kad bibliotekose yra vykę ir vyksta susitikimai su rašytojais, kūrybos vakarai, skaitymai. Kad ir aktorių programos labiausiai skleistos ir tebeskleidžiamos bibliotekose. Laimonas Noreika su savo literatūros programomis (kiek jų? penkios? šešios?) yra apkeliavęs visą Lietuvą, ir pagrindines šalies bibliotekas. Einama teisinga kryptimi – suteikti viešosioms bibliotekoms iš tų vietų kilusių rašytojų vardus. Brolių Miškinių biblio­teka Utenoje, Birutės Baltrušaitytės Tauragėje, Justino Marcinkevičiaus Prienuose, Marcelijus Martinaičio Raseiniuose, Romualdo Granausko – Skuode… Su meile žvelgiu į vieną pirmųjų naujojo mūsų laiko vardinių bib­liotekų – Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės biblioteką. Atsimenu, kai vardas buvo suteiktas – 1997 metais. Pagyvėjo poetės atminimo saugojimas, lyg kokia jos vardo trauka atsirado. Kaip kultūros įvykio laukiu Karolinos Praniauskaitės bibliotekos atidarymo po rekonstrukcijos. Manau, kad naujai atsiverianti biblio­teka suteiks naujų kultūrinės, ypač literatūrinės veiklos impulsų Telšiams, miestui ant septynių kalvų, šių metų Lietuvos kultūros sostinei. Karolina Praniauskaitė – pirmoji mūsų moteris – poetė, lemtingai paveikusi Antano Baranausko likimą. Kai knygų gyvenimas susiliečia su išskirtiniais kūrėjų likimais, jis įgauna naujų spalvų, lyg suintensyvėja iš vidaus.

Žymių rašytojų vardai bibliotekas įpareigoja, suteikia konkretesnę veiklos kryptį. Ir toliau reikėtų taip žvelgti. Lankydamasi Marcelijaus Martinaičio bibliotekoje Raseiniuose, pagalvojau, kad turėtų šio krašto knygų gyvenime rastis vieta ir Juozui Apučiui. Teisingo kultūrinio galvojimo ženklai – ir žymių rašytojų memorialiniai kambariai, tikrai gyvos ir galinčios gyvybingai veikti atminimo vietos. Stip­rindami jas (juk tai puiki galimybė surengti kokią pamoką apie rašytojo kūrybą arba jaunųjų literatų susirinkimą), bent iš dalies išsprendžiame šiandien jau sunkiai beįmanomų memorialinių butų ar namų (tėviškių) problemą.

Teisinga būtų ir savivaldybių, ir vietinių kultūros rėmėjų, ir valstybės fondų lėšų skirti bibliotekų kultūrinei tiriamajai veiklai, ją skatinti. Atrodo, kad Raseinių Marcelijaus Martinaičio biblioteka turi galimybių parengti leidinį apie poeto gimtąsias vietas – yra ir rašančių, ir fotografuojančių. Gerą konferenciją Justino Marcinkevičiaus jubiliejui suorganizavo ir Prienų biblioteka. Planuotas ir leidinys su pranešimų tekstais. Leidiniai, žinoma, svarbu ir bibliotekos prestižui, bet reikėtų įvertinti savo pajėgas, kad būtų galima parengti juos tinkamai. Menko lygio leidiniai yra tuščias reikalas. Gal reikėtų bandyti bendradarbiauti su universitetų katedromis ar humanitariniais institutais? Ir bendri projektai galėtų būti perspektyvūs.

Bibliotekų kultūrinės iniciatyvos labai palaikytinos, vietos kultūra labiausiai priklausoma nuo vietos žmonių veiklumo, kūrybingumo.

Bibliotekos, ypač savivaldybių, dabar yra ir mūsų kultūros namai – pačia bendriausia prasme. Ir ne tik miestų ar rajoninio masto. Didi ir mažųjų bibliotekų svarba. Tokie lietuvių kultūros židiniai kaip, sakysime, Tytuvėnai, neįsivaizduojami be geros ir veiklios bibliotekos. Kur, jei ne į Tytuvėnų biblioteką, užeidavo jaunas Juozas Aputis, atvažiavęs, kažko dar turėjęs sulaukti. Ir dabar jo žodžių ir žingsnių aidą palei Žalpę priminti gali tik knygos.

Geroji šių metų naujiena – mano Pavandenėje (pats Telšių rajono pakraštys), jau nebeturinčioje mokyklos, atidaryta biblioteka.

Tegul jos durys nebeužsidaro!

Bernardinai.lt

Atsakyti