Profesorė Viktorija Daujotytė recenzuoja naujausią Donaldo Kajoko poezijos knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.
Donaldas Kajokas – daug jau jo, tikrai daug. Bet ar gerų eilėraščių gali būti per daug? Ar kada tekančioj upėj vandens per daug? Ar medžių miške? Ar vėjo, stovint ant kalno? Ar laiko, kurio valandos nežinomos? „Graffiti: amžinybė“, dedikacija Rūtai, gal ir Rūtai Staliliūnaitei. Gal ir dar kam. Puikus tekstas – tikrai „lyg baltu kinų tušu parašytas“ raščiukas: grįšiu po valandos / tik nežinau / kada.

Pasakyti apie pasakyta; juk tik ten, kur kas pasakyta, atsiveria tai, kas nepasakyta, bent sušmėžuoja prieš akis ir kas nepasakoma. Bet iš tiesų, kaip tik tai, kas nepasakoma, maitina visus sakymus, pirmiausia, aišku, poetinius. Kajokas turi itin stiprų nepasakomo branduolį, lyg kokios dvasinės energijos versmę. Todėl jo knygos tarsi išteka viena iš kitos, netgi romanai; romanas galiausiai ir yra pastanga tam nepasakomam suteikti kuo didesnę saugą, saugančius siužetus. Į naują knygą Kajokas pereina iš ankstesnių, sąmoningai išlaiko su jomis ryšius. Taip, keičiasi, bet taip, tarsi ir nesikeičia. Asiliukas, kaip seniai jis yra pasirodęs: asiliukas, slyva, pirosmanis…

Naujoji Kajoko knyga „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ tiesiogine pavadinimo prasme ar linija lyg atsitraukia nuo, sakytume, poetiškesnių ar didesnę intrigą keliančių pasakymo variantų. Susikerta ir su gilesne poezijos samprata – eilėraštis tą akimirką, kai jis įvyksta, jau ne apie tai, eilėraštis ir yra tai, jei yra. Jau seniai parašytas eilėraštis „Raudonas vynas“, jo epigrafas ne epigrafas, paaiškinimas ne paaiškinimas, paantraštė ne paantraštė, sutelkta į klausimą: „Apie ką šitie eilėraščiai?“ Gražiai išvingiuotas atsakymas – ne atsakymas: apie ką bebūtų eilėraščiai šitie, jie apie mudu. Vanduo, medžiai, vėjai ir neatskiriamai žmogus, tuos žodžius pats ištaręs, bet kartais girdintis ir ko tuose žodžiuose nėra, – sakysime, kokį Van Vėją, paralelę Lai Vėjui, Pauliaus Normanto, vieno iš Rytų pašauktinių, poetiniam vardui.

Knygos pavadinimo (ir, aišku, pačios knygos) keliakalbystę iš karto tiksliai pajuto dailininkė Deimantė Rybakovienė, tiksliai spalvina, tiksliai brūkšniuoja, tiksliai dozuoja lapo tuštumą ir jos praradimo (arba užpildymo) piešiniu galimybę. Garsas žeidžia tylą, mažiausias brūkšnelis – tuštumą, net jei balto puslapio. Bet juk gali būti, kad tik kaip nors pažeista (bent įbrėžta) tuštuma tik ir pasirodo. Viršelyje, dešinėje pusėje, po vėjų lankstomu medžiu (jei ir tik krūmu) – toks baltas brūkšnelis (baltas kaip ir poeto vardo, pavardės raidės) – metafora, jei tik ir vaizdinis įprasminimas to, kiek Kajokas savo eilėraščiais apima (arba suima) žmogiškosios erdvės ir laiko, jų sankirtų, kuriose maloningai pasirodo (jei pasirodo) jos didenybė prasmė. Užtenka mažo balto brūkšnelio tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku. Jau nebesitikime pagauti prasmės dideliais žodžiais. Begalinis jų tuštėjimas, vis labiau ir labiau. Tad ir Kajokui prisieina mažinti (daug mažybinių žodžių ir vardų), jau seniai jo vėjelis toks nedidutis („Rytinis obelų žydėjimas“). Net tėvynę reikia taip sumažinti, kad ji jau nebegalėtų išnykti, nes saugiausi yra patys mažiausi, menkiausi. Tie, kurių beveik ir nėra, bet atsiradę sieloje jie ima intensyviai būti, augti, augti taip, kaip nesikeisdamas, nedidėdamas auga eilėraštis; pagal Tomo Tranströmerio epigrafą, o labiausiai pagal įžanginį knygos eilėraštį „Ganytojas“, kurį jau ne vienas spėjome įsidėmėti. Verta:

nedidelė mano tėvynė
nedidelis mano namukas
į antpirštį tilptų avytė
aš pats nedidukas

ganau ją, ji skabo lapus
prie stikso mirkstančio saulėj
taip gera, pasauli, kad net nesvarbus
tas tavo pasaulis

„Ganytojas“ vadinasi tas aštuonių eilučių eilėraštis apie nedidelę tėvynę ir į antpirštį tilpti galinčią avytę, ganomą prie Stikso, mirkstančio saulėj. Pavadinimas – durys, atsidarančios į kontekstus. Lengvinti eilėraštį, bet tik tariamai, lyg artinant prie žaidimo (arba buvimo), bet sunkinti, gilinti jo kontekstus. Kas mums yra ganytojas? Kažkas, kas yra labai aukštas (aukštas dvasininkas, sakysime, vyskupas, gal tik pats Valančius savųjų, žemaičių, taip tebuvo vadinamas) ir kartu menkas, lyg iškritęs iš svarbiųjų socialinių struktūrų, – tik piemuo. „Kalbos ganymas“ – taip savo vėlyvąjį eilėraštį buvo pavadinęs Just. Marcinkevičius ir tarsi išsprendęs savo didįjį klausimą –­ kas, kas lemtingai lemia mūsų likimus –­ ar tie, kurie valdo (karaliai, kunigaikščiai), ar tie, kurie tik saugo, gano (piemenys). Liko prie piemens – reikia ganyti, reikia saugoti. Kajoko kita programa – karaliai ir kunigaikščiai jo niekad nedomino, tiesa, karvedžiai gal ir svarbūs, bet ir jie pavargsta nugalėti. Tad – ganytojas su savo maža avyte „prie stikso, mirkstančio saulėj“, patiriantis pasaulio gėrį, kuris šiam, bet gal ir ne iš šio.

Didelė poezijos prabanga yra tas poe­to galėjimas būti pačioje būties pažemėje, kur vandenys, medžiai, vėjai, kur neišvengiamai ir mes, žmonės. Didelė prabanga poetui nebesiimti tautos uždavinių, nebevesti jos, vis klystančios, nebemokyti (nebent pasakyti kokį tylų, maldingą pamokslėlį, gimtąją kalbą priminti, bet ir tai labiau sau nei kitiems). Jei kas paklaustų, o kur rūpestis savo valstybe, tauta, galima būtų atsakyti: tai ir yra, mes gyvename žmonių gyvenimą, šiuo momentu mes neteikiame savo poetams tokių rūpesčių, dėl kurių jie praranda savo gyvenimus. Tik viena poeto tarnyba yra amžina – tai kalba. Poetai kalbai ir tautai tarnauja rašydami gerus eilėraščius. Tradicija veikia tik pirmaeiliais poetais, net jei „toli už vaičaičių / arti už maironių“ („Žiemos pasaka. Adagio“), tik nežinia, ar toli už ir arti už yra tas pats, jau galima ištarti: tegu gyvenimas pats gyvenasi. Ištarti ir tą pačią akimirką pagalvoti, kad Kajokas dalį didžiųjų rūpesčių yra perdavęs tiems, kuriuos ir neaugindamas augino, kad ir Rimvydui Stankevičiui, jo „Kertiniam skiemeniui“.

Kiekvienas apie juk yra ir mūsų pėdos, paliekame jas, jei ir nematomas kaip būsenas, tą nesibaigiantį vaikščiojimą apie, tuos vėjų gūsius mūsų sielose –­ mūsų džiaugsmus, liūdesius (Kajokas vis dar turi daug jauno liūdesio), tokius nykstančius, praeinančius: plūstelėjo oro banga, ir nebėr. Galima sakyti, kad Kajoko poezijos knyga parašyta iš būsenų, iš tų sielos virpesių, kurie atsiliepia kalboj. Kaip gerai temperuotame eilėraštyje „Rainelių auksas du sparnai pavargę…“, kai tikrai galima kalbėti apie temperos (maišymo) techniką: siužetas iš pažemės („jaunystėje su chaki skonio / smilga dantyse // išsidrėbęs apkasėlyje / prie karaliaučiaus // už kionigsbergo kairėliau kaliningrado“), staigus būsenos kilimas („akimoju patyriau tai / ko niekados vėliau neužtikau“). Ir kas yra jau tai, ne tik apie tai – neįmanomas, aukščiausios prabos virpesys, kurį pasiseka išgirsti „per devyniolika šimtųjų / auksinės akimirkos“. Sąsaja su buvimo angelu – iš kur daugiau tai; bet ir iš buvimo, iš būvėjo, iš su-buvimo. Tie aukšti virpesiai išsviedžia sielą net iš pačios saugiausios pažemės. Ir jau pati kalba lyg savaime tuos virpesius išgraviruoja nematomose, tik juntamose sielos membranose. Yra toks eilėraštis „Graviūra“ – pati išsigraviravusi birželio 13-ąją, – kaip apie ją ir pasakyta, o tai, kas tokiu būdu pasakyta, jau reikia ir suvokti poetiškai:

saulę puošia rūkas
rūką saulė puošia
skliautai altoriukas
lygu ryto rožė

Kajoko impresijos (impresijas lemia būsenos ir kalbos sutartinis muzikalumas), bet ir graviūros, iš garsų ir vaizdų temperos. Ir šį trapų ketureilį galima girdėti ir matyti: saulė pro rūką, rūkas, peršviestas saulės, altoriaus, jei tik ir altoriuko vaizdinys, ir visa tai lyg rožė išsiskleidžiančio ryto. Vaizdas iš tolimo, bet esminio panašumo, realiai nesančio, bet slypinčio ryto pagavą sulaikančiame veiksmažodyje skleistis, išsiskleisti, kurio eilėraštyje nėra, jis lyg sutrauktas, įtrauktas į vidų. Būseną, trapią, efemerišką, Kajokas išskleidžia lyg siužetą, sukuria kalbinį būsenos turinį. Lengvinti eilėraštį, bet tik tariamai, lyg artinant prie žaidimo (arba buvimo), bet sunkinti, gilinti jo kontekstus, kad būtų traukiamas gilyn. Ką padaro su jau minėtu trumpu eilėraščiu „Ganytojas“ mažąja raide parašytas Stiksas, pomirtinio pasaulio vanduo, kaip vaizdas tarsi persiverčia, persiverčia persikeisdamas. Gal ir galima manyti, kad Kajoko poetinė kalba į tai ir sutelkta, kad persikeisdama, persilydydama poetinės sąmonės vaizduotėje, ji imtų keisti ir pasaulio (arba tikrovės) vaizdinius. Sudėtingesnio tiks­lo poezija gal ir negali sau užduoti. Ir todėl (ir kaip tik todėl) pati poezija ir jos nedidukas tarnaitis poetas įsipina į knygos siužetą. Eilėraštis, lyg koks trečias pasakos brolis, iš tiesų trečias, kai du šnekasi: „mums šnekantis būna / ateina ir trečias // koks raišas užguitas / eilėraštis…“ („2014-ųjų liepos kaitra“, 2.). Eilėraštis, poezijos vietininkas, dažniau negu poezija ar ta figūra, kuri gali taip nerūpestingai, lyg pašvilpaudama ištarti: „Apie vandenis, medžius ir vėjus.“ Apie tai, kas taip paprasta, kas yra iki poezijos, ir kaip tik todėl pasiekti sunku, prasprūsta, išsprūsta. Galime sakyti, kad tai iš Rytų, kad tai Rytų vėjų gūsis, nuorodų, kad tas vėjas tikrai gaudomas Kajoko knygose ir knygoje, apie kurią kalbame, yra, užtenka, bet tai tik kabliukas, kad už jo užkibtume. Kad tą Rytų vėją prisišauktum, kad leistumeis jo pastumiamas į priekį, reikia jį justi iš savosios prigimties galimybių. Kadaise S. Gedos ištarta: meditacija ne tik iš Rytų kultūrų, meditacija ir iš mūsų pačių patirties, jei tik prisisiekiame jos. Taigi, jei prisisiekiame to gilumo, kuris gali būti ir pačiame paviršiuje.

Poezija, mankštinta iš esmės visada pralaiminčių žmogiškųjų revoliucijų, ilgai poetino ėjimą prieš vėją kaip pasipriešinimą, ryžtą. Kajokas savo eilėraštį leidžia pavėjui, kad kuo mažesnė būtų priešpriešinė jėga. Tas pavėjui gali keistis – pasroviui, pasauliu; galiausiai –­ pamirčiui; vadinasi, esama dėsnio. Dėsniai juk formuojasi iš perėmimų, parėmimų. Pamirčiui – lyg ir neturėjome šio žodžio, vartojamo tokia prasme; gal ir tiktų Heideggerio gyvenimui mirtyn, taip, gyvename pamirčiui, mokomės pralaimėti, kaip ištarė G. Norvilas. Dabar tiks pacituoti dviejų rimų, kelių pakartojimų sekstetą „Stojus šiltam trumpų lietučių lapkričiui“ (novelinis, siužetinis pavadinimas būdingas Kajokui – lyg kokia įžanga). Bet yra ir dar įžangėlė – pokalbiška:

– Kas man tas skaitytojas!
– Tai kam rašai?
– Šliogeriui.
lengvas šlaitas lietus drebulyno tankmė
ir nukritusių lapų sodrus violetas
viskas laikina tikra ir jei tu poetas
čia sustok ir nutilki daugiau jau anė
vieno žodžio lietus drebulyno tankmė
ir nukritusių lapų sodrus violetas

Galima – Šliogeriui, dabar apskritai ženklinančiam lietuvių filosofiją, kiek jos turime. Filosofas, kuris jaučia poeziją, įsikūnijančią daiktuose, pirmiausia gamtiniuose daiktuose, kurių formas ir iškelia (tiksliau – išskelia) poezija. Ir kalbėjimą, jaučiant begalinį norą nutilti, kalbą užleidžiant tylai. Arba muzikai, meistriškais kalbos ir jos garsų sukiniais sukuriamoje šiame eilėraštyje. Bet filosofijai Kajoko knygoje lieka ir atskiros erdvės, kažin ko, ko dar lyg ir reikia, ne tik filosofijos savaime (savaiminiai filosofiniai akcentai susidaro dažname Kajoko eilėraštyje), bet ir filosofijos nesavaime, pasakytos jos pačios kalba – kaip post scriptum po eilėraščiu „Il miglior fabbro“ (T. S. Elioto „Bevaisė žemė“ dedikuota Ezrai Poundui, geresniam meistrui). Tai klausimas, prie kurio baugu prieiti, bet neprieiti tokio lygio poetui, koks yra Kajokas, jau nebeįmanoma: kabantys sodai ir jų sodininkai (kūrybos ir kūrėjo alegorija, bet gal labiau metafora) – tai niekdarbis ar bepročio kliedesys? Negi nereikalinga, mažai kam, beveik ir niekam, „ir taip tykiai niekam, kad patiki net kurčio asiliuko perpasakotom alyvų, vandenų ir vėjų pasakėlėm: pasauly ko nors pristigti ar negauti – ne tokia didelė bėda, kaip neturėti, kam atiduoti“. Bet juk kabantys Semiramidės sodai, vienas iš septynių pasaulio stebuklų, jei jų ir nebuvo, nėra, jie ir vaizduotėje negali likti be sodininkų, be patyrusių sodininkų. Jie turi žinoti, ką daryti ir ko ne.

Kai žinai, ko nereikia daryti, žinai ir ką reikia. Gal labiausiai ir reikia to, ko lyg ir nereikia: šunytį paglostyti paryčiui, stebėti kregždžių skrydį, jį matyti, nustebti, kad „dievaž vingrus jų menas / o sparnai ir tie nepriekaištingai iškarpyti…“ Klausimas apie gyvenimą? Ar jo reikia: „kas? gyvenimas? / gyvenimas lai pats gyvenas“ („Apie gyvenimą“). Kadencijos (gal geriau palikti lotynišką kadencą, atskirti nuo tarnybos laiko) problema – visa, kas apie, turi neapibrėžtą trukmę, eilėraštis, ypač toks, kurį jau galima vadinti kajokišku, turi staigiai fiksuoti krentu (lot. cado), pabaigos momentą: „per devyniolika šimtųjų / auksinės akimirkos“ („Rainelių auksas du sparnai pavargę…“). Pasitaiko, kad ta lemiamoji akimirka ir Kajoko eilėraščiuose nėra ganėtinai ryški, ne taip stipriai sužaista, kaip galima būtų iš tokio poeto laukti. Bet tinkamai knygoje dozuoti – kas stipriau ir kas kiek silpniau, tas silpniau, gal kiek apie vidurį, kai jau dėmesys užvaldytas ir nespės nuslūgti, nes leistis į pabaigą reiks gana stačiu šlaitu. Aukštas knygos lygis duoda matą ir atskiram eilėraščiui ir jo užbaigimui. „Apie gyvenimą“ – jis tvirčiau baigiasi tuo numojimu (lai pats, lai pats gyvenas) negu tikrąja pabaiga: „gi nekvailas / žino ką daryti“ (sakyčiau, kad nei sakinio, nei frazės pradėti gi gal ir neverta, bet poetas gal ir pats žino). Bet ar teisinga ieškoti, juolab minėti menkniekius, kai didžioji dauguma Kajoko eilėraščių yra puikių kadencų, tiesiog tviskančių. Kad ir savitame laiko cikle „Va, pusdienio ir nebėr“, neišcituojamai. Tos tviskančios, prieštaringos, paradoksalios, bet ir vientisos, melodingos kadencos yra šiandienio Kajoko viršūnė. Kad ir „Charono“: „nušluostai save / tarsi dulkę nuo dulkės“; kristi ir nenukristi, nukristi, bet ir nenukristi. Va, jei kiek kitaip, jei vos vos, jei viena vertus, bet kitaip verkus, –­ šviesa jau kita, kitaip. „Nepavergtas vergas baisiausias“ – su jau ne sykį Kajoko poezijoje pasirodančiais vergais ir galeromis: mažutė šventė širdyje – iš ko, kodėl: „ne, šventė ne todėl / kad pašaukė // labai labai gražiu / vardu // tiesiog – kad vakaras / kad vos ne vos // kad į galerą“. Taip, kad vergas, bet nepavergtas, o jei nepavergtas, tai gal ir laisvas. Laisvai į savo galerą.

Per aukštai eilėraštis pakilti negali, nėra tokio pavojaus, bet nusileisti per žemai, kad jau jokio tarpelio atsispyrimui, gali, pasitaiko ir Kajokui – gal čia tiktų minėti vieną kitą, per žemai nusileidusį, tad lyg ir nebepajėgiantį pakilti, kad ir „Apie gamtinius reikalus“, medžiaga tiesiog nedagi, kibirkšties neišskelsi. Geriausi Kajoko eilėraščių epigrafai tie, kurie nugrimzta į gilumą, dar matyti, o jau ir nebematyti, taip sušmėsčioja Rilke ar Šekspyras, kažkas juos į dabartinę lietuvių poeziją vis pašaukia. Koks Li Bo –­ tikrai, kaip ir koks Van Vėjus jis yra pačioje lietuvių kalboje, jei kitur ir nebūtų: „labai / labai li bo“ („Malonumėlis“, p. 3). Kiti išoriniai epigrafai gal gali būti suprasti ir kaip principas –­ palaikyti kontaktus, lyg kokį dialogą, kad ir su Gintautu Dabrišiumi, sėkmingai ieškančiu nepasakomo aukštumo pačiuose pažemiuose. Būtinas knygos dvasiai Tranströmeris –­ ne tik mintim, bet ir pačiu eilėraščio lygmeniu. Bet juk ir Miłoszas. O Donelaitis? Gal ir D. Charmsas –­ abiem atvejais kalba eina apie poeziją, apie kuriančiojo santykį su tuo, kas paties sukurta, ir ko (arba iš ko) jis pats tampa sukurtas. Bet juk ir Ekleziastas, ir Algimantas Mackus, pasirodantis knygos pabaigoje – aiškiu šaukiniu „Chapel D“ ir tik keturiomis eilutėmis, sutekančiomis į kadencą: „žinau kad ateina / nežinau kas įeis“. Geri tekstai suima savin daug gerų tekstų – geriausia suimti, gal ir lengviausia, –­ atsiliepiant, jaučiant vidinį sąskambį, kamertono principą, sklindančius, virpančius garsus, prie kurių balsas (žodis visada yra ir balsas) prisiderina prisiartindamas.

Jei eilėraštis taip lengvai būtų leidžiamas pavėjui, jis labai mažėtų, trumpėtų, haiku, Kajokui itin natūralus, užimtų bent jau pagrindinį knygos plotą. Bet taip nėra, naujosios Kajoko knygos eilėraščiai, daugiausia dvieiliai, netrumpi, linkę jungtis į ciklus, netgi pasakojasi, ne tik tyliai gyvenasi.

Iš ko susidaro Kajoko eilėraščių kamuoliai, kurie tarsi išsivynioja ir vėl susiveja? Eilėraštis – augmuo, gyvybė, mintanti jį kuriančiojo siela, gyvybės syvais. Gyvas tik iš gyvo, bet maitinamas ir mirties. Kalba leidžia daug ką, kas jau įprasta, lyg ir pastovu, sukeisti, sumaišyti, sukeistinti: „pėda pėdon pėda / pėdon –­ bet visad prieky“ („Va, pusdienio ir nebėr“). Vaizduotė yra ir kitas pasaulis, grįždami iš jo, galime įpras­tą tikrovę pamatyti kitaip (eilėraštis su V. van Goghu –­ „gelsvavo čia…“). Nėra perskyros tarp to, kas paslėpta ir kas atvira. Nebūtina vengti banalybių (nei žodinių, nei melodinių), banalybė gali būti aukštų dažnių signalas. Nebijoti įprastų sąskambių (kai jau sninga, tai ir teisinga), juos apžaisti netikėtumu: „pasakiškai / gražiai / sninga // taip gražiai / kad net / teisingai“. Turėti, neštis su savim visa, kas paties parašyta, nutolti, bet ir priartėti, lengvai improvizuoti: lapkritys, pasnigo, lietūs, lapai, Kalėdos („Nepamenu, kokie metai“), bet „Gruodžio divertismentas“ baigiasi taip: „va / ir po lapo“. Žaisti, neišeiti iš kūrybingai žaidžiančios kalbos, neprarasti jos malonės, stradivarijaus jutimo ir atsakomybės. Būti kalbos muzikoje, jei esi, laikytis prie pat kalbinių reikšmių paviršiaus, kurį suteikia gamtos žodžiai, susikabinantys su kultūros, egzistencijos žodžiais: „nubusti mirksniui kaip šlaite žibutės / ir neatminti kad buvai nubudęs“ („pavasarį pusbrolio laidotuvėms…“). Tikrai – lietuviška budizmo transkripcija, bet ar būtinai budizmo, gal tiesiog atošauka to bendrojo būties pado, esančio už visų tikėjimų, religijų, dievų.

Dar grįžtant prie tos maitinančios versmės, kurią galima justi visoje Kajoko kūryboje. Kadaise tai versmei buvo duotas vardas epigrafu iš „Giesmių giesmės“ (III, 3): „Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“ Ir parašytas toks atviras sakinys „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ leidinyje: „Juk kiekvienas nors šiek tiek pavykęs (įvykęs, atsitikęs?) eilėraštis yra meilės ir iš meilės. Vien šią žinią jis ir neša, net jeigu tekste kalbama apie didmiesčio akligatvius, tuščią rudeninį šlaitą ar klišą šunelį.“

Jei ką kartais pasiseka pasakyti, tai prisieina nuolat patvirtinti, kad tai yra.

Apie vandenis, medžius ir vėją, vadinasi, ir apie meilę.

Šaltinis čia