Šis pokalbis parengtas V. Daujotytės 70-mečio proga ir publikuotas almanache „Poezijos pavasaris 2015“.

Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Antanas Šimkus.
Jūsų buvimas poezijoje ir buvimas su ja. Literatūros tyrinėtojos kelias, kuriuo pradėjote eiti, tapo matomas nuo Jūsų susitikimo su Jurgiu Baltrušaičiu, kalbėjimu apie jį. Esate minėjusi, kad šiame kely visi Jūsų sutiktieji lemtingi. Vis dėlto – kodėl J. Baltrušaitis? Kodėl Jūsų tyrinėjimų kelyje tiek daug poetų? O gal tai poezija pasirinko Jus?

Graži klausimų pradžia: buvimas poezijoje ir buvimas su ja. Esu nors trupiniu patyrusi ir tai, ir tai, gal ir kaip neatskiriamybę, vienį. Pirmiausia poeziją pamačiau (žydėjo, bėgo dangum, kilo medžiais, tekėjo vandenimis), paskui išgirdau (kaip kalbėjo ir kaip tylėjo mano žmonės, kaip dainavo pokario dainas, kaip giedojo giesmes) ir negreit pamačiau parašytą. Tai, ką pirmiausia perskaičiau kaip poeziją, laimė, buvo Maironis, septintoje klasėje auklėtojo padovanotas už „labai gerą mokymąsi ir labai gerą elgesį“. Mokiausi skaityti, mokiausi atmintinai. Ne iš karto supratau, kad noriu apie literatūrą galvoti, svarstyti jos keliamus ir iš jos iškylančius klausimus.

Visas pokalbis čia