Formuluotė, kuri tinka kiekvienam literatūros klasikui: todėl ir klasikas, kad lieka tapatus, tas pats, bet ir kitas ar kita. Praėjus šimtmečiui, būtinajam klasiko slenksčiui, laikas tai, kas parašyta, ima keisti, transformuoti, formuoti naujas reikšmes ir jų atspalvius. Bet šis procesas vyksta tik kultūros žmonių, skaitytojų ir tyrinėtojų, pastangomis. Esame laiko instrumentai, mumis laikas kelia iš praeities tai, kas ne tik lieka, bet ir darosi svarbu šiandien.

Šiuo požiūriu Žemaitės padėtis atrodo išskirtinė. Kuo nors, kuriuo nors savo talento ypatumu ji buvo ir lieka nepatogi. Itin daug kontroversijų kėlė ir kelia tiek bendresnė klerikalizmo kritika, tiek kritiškas žvilgsnis į atskirus kunigus, prietarus. „Kelionė į Šiluvą“ – ir šiandien kietas riešutas katalikiškai mokyklai. O teksto lygiu perskaityti „Ievą“, interpretuojančią antrąjį Biblijos Pradžios knygos pasakojimą apie žmogaus sukūrimą, Adomo ir Ievos atsiradimą, tikrai nelengva. Adomas jau seniai džiaugęsis gyvenimu, o Dievas daugiau ko kurti jau ir neketinęs. Kam tų moterų? Kokios gyvos ironijos turėjo Žemaitė, kaip perprato tuo metu kylančias moterų ir vyrų lygybės idėjas, kaip rėmė jas, kartu kritiškai ir ironiškai vertindama, drąsiai žvalgydamasi ir po Bibliją, svarbųjį žmonijos tekstą atkreipdama į savo laiką: kaip gyvena moterys ir vyrai, kaip sugriauna savo gyvenimus ir kaip sunku juos pataisyti. Ir kartu gindama svarbiausią mintį, kad negera žmogui vienam. Dievas prisako Adomui: „Štai sutvėriau tau moterį, vardas jos Ieva, turėsi draugę, nebelįsi prie svetimų… mylėk, neapleisk ir kito neprileisk.“ Bet nepaklauso Dievo Adomas, o ir Ieva nueina šunkeliais. Kur savo svarbiausiu keliu, savo ciklu „Laimė nutekėjimo“ veda Žemaitė? Ką sako? Ji tvirtina mums, kad svarbiausia žmogaus tvirtovė yra šeima, svarbiausias, nes gimdantis, žmoniją pratęsiantis yra moters ir vyro ryšys. Jį ardo turtas, nelygi moters ir vyro padėtis, menka moralė, socialiniai momentai. Ir ką šiandien matome? Kaip daug kas atsisuka kita puse. Kai Katalikų bažnyčia stoja ginti šeimos, jos problemoms apsvarstyti kviesdama net Vyskupų sinodą, ką mes iš savo klasikų galime pasitelkti tvirtindami šias pozicijas? Žemaitę. Ir jos klasikinius kūrinius: „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“. O labiausiai – „Sutkus“. Atrodo, kad šeima, jos tradicinis, lietuviškas pavidalas Žemaitės apsvarstomas iš visų pusių. Ir meniniais tekstais, ir publicistika, pasisakymais. Šiandien aktualu Žemaitę suaktualinti ir kaip šeimos gynėją.

Ar kultūra nūdien tebėra žmonijai svarbiausia? Ar svarbiausias tebėra menas, meno klasika, jos vertybės? Atrodo, besikeičiantis, dramatiškai ir net tragiškai kintantis globalusis pasaulis turėtų keisti ir atsakymus į šį klausimą. Žmonija stovi prieš išlikimo dilemą. Senasis Europos žemynas – prieš savo tapatybės praradimo grėsmę, bet jos neįmanoma iškelti aukščiau už žmonių gyvybes. Tačiau šitie klausimai dideli ir abstraktūs. Kai kalbame apie tūkstančius bėgančiųjų iš Afrikos į Europą ir jos nepasiekiančių, žūvančių, skęstančių, kalbame apie statistiką, bet tas vienas sirų berniukas, išmestas ant kranto ir kareivio paimtas ant rankų taip, lyg būtų gyvas, ir jo kojelės dar su batukais, taip, šis vaizdas mus sukrečia – mes juntame likimą.

Artimu būdu galvojame apie literatūros klasiką, tad ir apie Žemaitę. Ji sukūrė žmogiškųjų likimų galeriją. Taip pat ir vaikų. Rašytojos vaizdiniai, papasakoti likimai mums liudija jos laiką ir erdvę, bet kartu ir mūsų gyvenimus, amžinas žmogaus problemas. Socialiniai santykiai, socialinės struktūros ir pokyčiai dabar kyla į pirmą planą. Nei kapitalizmas, nei laisvoji rinka neišsprendžia ir negali išspręsti žmonijos problemų. Kuo pasaulis globalesnis, tuo globalesnės ir skaudžiosios žmogaus problemos. Afrikos negandos jau yra ir Europos rūpestis, tad ir Lietuvos. Ekologija, – taip, ekologija yra visuotiniausia problema. Galingiausios pasaulio ekonomikos skęsta dūmuose, ekonominiai proveržiai vykdomi nesiskaitant su gamta, su žemės ir dangaus galimybėmis. Ir kaip laiku popiežius Pranciškus paskelbė encikliką „Laudato si“ – apie pasaulio ekologiją visais požiūriais, bendriausia prasme – apie žmogaus ekologiją, apie vidines žmogaus dykumas, didinančias ir žemės dykras.

Nėra perdėta ištarti – mūsų Žemaitė buvo žymi ekologė, nepaprasto jautrumo sociologė ir etnopsi­chologė, bendriausia prasme – lygių neturinti gyvenimo tyrėja ir gyvenimo malonės teigėja. Į čia, į šitą tašką, ir telktini dabartiniai klasikės tyrimai, nepažeidžiant paties jautriausio dalyko – subtilaus jos kalbos meno. Žemaitė visa darė kalbos būdu, kalbėdama ir rašydama. Ji matė gyvenimą, pajėgė prabilti iš to, ką matė, pajėgė bendrinti ir tiesioginėmis ištaromis, ir vaizdais, metaforomis.

Jei Žemaitė yra stebuklas, kaip teigė Donatas Sauka, klasikės suvokimui davęs esminį postūmį, tai ir tam stebuklui suvokti reikia stiprios jutimo, matymo būsenos, empatijos. Tokio įspūdžio, kurį patyrė dar jauna Sofija Kymantaitė, ištarusi, kad Žemaitės talentas „yra dviejose jos ypatybėse: reginčios akys ir mokančios kalbėti lūpos. Tam, kurs tą gyvenimą piešia, svarbiausia yra reginčių akiųdovana“1. Matančios akys ir kalbančios lūpos. Matyti, vadinasi, galėti ir pasakyti. Pasakyti taip, kad tai, kas ištarta, taptų matoma ir kitiems. Regima per kalbą lyg per permatomą stiklą. Taip punktyriškai ir lietuvių estetikoje rodėsi fenomenologinės įžvalgos.

Kas mus šiandien labiausiai trikdo, kai galvojame apie Žemaitę mokykloje, netgi studijuodami filologiją? Kad Žemaitė tik kaimo rašytoja, kad jos interesai neperžengia kaimo. O tas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kaimas – tik skurdas, barniai, menki buitiniai konfliktai. Taip, Žemaitės siužetai, vaizduojamos tikrovės apmatai – iš kaimo gyvenimo. Bet gyvenimas visur ir visada yra gyvenimas, visur iškyla tos pačios universalijos. Šeima, jos problemos yra universalija. Ir meilė – didžioji žmogaus pasija. Ir gamta. Ir neteisybės, žmogaus patiriamos, kartais ir neįveikiamos, pražudančios. Žemaitės kūrybos problemos universalumo lygmeniu artimos tam, kas buvo svarbu ir to laiko Europos literatūrai, ėjusiai realistinio vaizdavimo vaga. Dramos, kurios kyla, broliams nepasidalijant žemės, vedybomis pažeidus prigimtinį širdies balsą, argumentu pasirinkus turtą. Iliuzijos dėl geresnio gyvenimo, kurioms nelemta išsipildyti. Šviesesnės ateities troškimas. Panieka silpnesniam, galiausiai atsisukanti kitu galu. Žema žmogaus dvasinė savivoka ir atvirkščiai – tarsi netikėtai, iš augti neskatinančios aplinkos iškylančios šviesios prigimtys.

Gamta – kaip amžinoji žmogaus gyvenimo ir išgyvenimo sąlyga, kaip dvasinės savasties fonas, kaip kamertonas. O dar giliau – kaip seniausių apeigų, ritualų atoskambis. Iš kur tai? Kaip tai? Žemaitė sugrąžina mus prie savo tautos vis dar atpažįstamų siužetinių paviršių, bet kreipia ir prie giliųjų išteklių. Rašytoją iškėlė prigimtinė lietuvių kultūra, jos gamtiškumas ir kalbiškumas, jos socialinis jautrumas. Žemaitė prigimtinei lietuvių kultūrai suteikė aukštumą, kurią galime pajusti, jei tik pajėgiame giliau reflektuoti. Žemaitė skatina mus labiau pasitikėti savimi, savo prigimtimi – iš jos kūrybos suvokiame, kad kaip etnosas dar turime kūrybiškumo išteklių, tad galime tikėtis, kad ir dabartyje, ir ateityje lietuvių kūrybinės galios skleisis pagal savojo laiko programas.

Apsakymu „Sutkai“ klasikė pabandė duoti balsą gėriui, sukurti sunkaus, bet sunkumą meile, susiklausymu, šeimos, savųjų saugojimo pastangomis pagrįstą gyvenimo modelį. Savitoji Žemaitės prasmė – sunku, varginga, pilna nepriteklių, išbandymų, bet gyventi gera, labai gera; taip gera, kad ir gražu. Žemaitė pradėjo „Sutkus“ kūniškai (savita kūno sintaksė), myluodama pasaulį, spinduliuojantį šilumą, gyvybę, taikumą, susiklausymą. „Pavasarėlis. Visur gražu ramu.“ Pavasarėlis – laikas, kai žmogus gyvena intensyviausiai, labiausiai jausdamas kosmoso žemę. Į prasivėrusį žemės glėbį, šildomą saulės, „Sutkų“ pradžioje įvedami du žmogeliai – jaunas vyras ir jauna moteris. Jie yra kelyje; suartinti liepto,žino kelionę ir jos baigtį: „Eikim, sutems mudu.“ Gyvenimo, paties mažiausio, varganiausio, kosmosas: viskas atsiliepia ir į viską atsiliepiama. Gyventi taip, kad toliau (vaikais ir vaikų vaikais) suktųsi su saulės sukimusi sukabintas gyvojo gyvenimo ratas. Kad ir temstant (ne tik vakarui, bet ir gyvenimui) prasmė neapleistų, o patikliai leistųsi ant pavargusių rankų.

„Sutkus“ Žemaitė sukūrė kaip ekologiško, tausojančio gyvenimo modelį. Tausojantis gyvenimas šiandien tėra likusi vienintelė alternatyva. Ji turi prieš mūsų be saiko vartojančias akis skleistis iš gamtos, didžiosios mokytojos. Žemaitės gamtos aprašymai skirti ne gamtai vaizduoti, jie ir nėra tik gamtos vaizdai. Jie liudija pirminius vyksmus – taupius, empatiškus, vienas kitą palaikančius, vienas kito gyvybę skatinančius, galiausiai maloningai gražius, lyg turinčius ryšį su aukščiausia, neapsakoma Malone, išsisakančia kalba: fonetika, morfologija, sintakse. Žemaitė pirmoji lietuvių prozoje parašo vieno žodžio sakinį. Parašo ir atsidūsta, ir tas atodūsis išlieka intonacijoje. „Pavasarėlis. Visur gražu ramu.“ Jau galima tęsti: „Saulelė netoli laidos lėdviau jau bešildo, lengviau jau bešviečia.“ Dabarties žmogus nebemoka ištarti šito tausojančio, saugomo ir saugančio žodžio: pavasarėlis, saulelė – juk kokia nušvitusi, kokią dermę savyje jaučianti turi būti žmogaus siela, kad justų, sakytų: pavasarėlis, saulelė. Toliau – lapeliai, žolelės, pumpurėliai, veideliai, žabarėliai, eglelės, kelelis, takeliai, šapeliai…

Tik harmoniją patiriantis žmogus skaudžiai jaučia pasaulio nedermes, aukštesnės tvarkos ardymą. Iš čia – Žemaitės kritiškumas. „Sutkai“ parašyti 1897 m. Po penkerių metų, 1902-aisiais, – „Prie dvaro“, kurį galime suvokti kaip socialinės kritikos kūrinį. Ne tik neišvengiamai antagonistinių dvaro ir kaimo santykių, bet ir socialinės žmonių bendruomenės nedermės, kylančios iš skirtingų prigimčių. Apsakymo gamtinis fonas – tamsiai miglotas. „Saulės spinduliai neprasimušė ligi žemės, bet aukščiau miglos šviesdami, raitėsi padangėse, o ant žemės žmonės vaikščiojo kaip po debesis.“ Nėra to pasaulio skaidrumo kaip „Sutkuose“. Du veikėjai – Juozapas Cinokas, toks išsiskiriantis iš kitų („maž už visą bažnyčią per visą galvą aukštesnis“), tikintis teisybe ir karaliumi kaip paskutine teisybės instancija, pasiryžęs iki jo nueiti (iš tiesų – pasakos herojus, įdomi transformacija). Jo priešingybė – kaimynas Vincentas Baltaragis: suktas, savanaudis intrigantas, sugebantis manipuliuoti Juozapo patiklumu ir ambicijomis. Kur tokie žmonės kaip Baltaragis įgyja galią veikti, gyvenimo sanklodos suardomos. Dvaras, žinia, ne pyragai, tai lietuvių literatūrai žinoma nuo K. Donelaičio. Kur gyvenama vien siekiant naudos, ten žmonės gali tik kentėti (dvaro ponia apie piemenę, ponas apie ordinarčikus, negaunančius ir uždirbtos duonos). Bet dvaras yra, jo senasis savininkas, keisdamas dvarvietę, su valstiečiais elgėsi žmoniškai, apsikeitimas žemėmis buvo įvykdytas teisiniais būdais, ir miškas (medės, kuriose kaimas nori ganyti) yra pono, tad tas siūlomas kontraktas, atidirbimas už ganiavą, lyg ir teisėtas, tad susitarti būtų galima, jei ne suktasis Baltaragis, norintis gauti naudos ir nesusitepti rankų. Juozapas Cinokas – galiausiai graudus teisybės ieškotojas, aukštas, į kuprą susimetęs, rankos ilgos, o kojos didelės, „kas jo pėdas ant šlapios žemės arba sniege užėjo, tuojau pažino, jog čia Juozapas ėjęs“. Buvęs caro kareivis, nevedęs, gyvenąs su brolio šeima: „…viskas pasibaigė tuo, jog Juozapas, naginėmis apsiavęs, terbelę pasibraukęs, lazdelę į rankas pasiėmęs, persižegnojęs – išbraukė į Šiaulius.“ Teisybės ieškoti. Toks iškyla valstietiškojo, lietuviškojo donkichotizmo paveikslas. Tikinčio, kad teisybė yra ir kad yra jos galutinė instancija – karalius, nes jis egzistuoja pasakose.

Baltaragio apibūdinimai – vis iš žmonių, iš liaudies kalbos, vadinasi, žmonės įgudę vienas kitą perprasti. Bet visad pasitaiko lyg į kokias kito pinkles pakliūvančių. Ne dvaro ir kaimo santykiai yra šio apsakymo centre, o socialiniai kaimo žmonių vaidmenys – literatūra pratęsia tautosakos darbą: mokykitės vienas kitą atpažinti, nebūkit akli ir kurti. Tarkitės, kur galima susitari, nes „mušęs pešęs, grašio prašo“, „pakaradangų, upara peklą“ (maždaug: ramumo, palankumo ir piktumo, užsispyrimo priešprieša). Nebūtinai kas rankoje, tas kaktoje. Susivaldyk, pagalvok. Baltaragio tautosakiniai apibūdinimai: „Tas Baltaragis tai velnio neštas ir pamestas“, „…su liežuviu moka apmesti ir atausti“. Toks, kurio reikia vengti. Bet dar geriau – perprasti, neįkliūti į pinkles.

Suvokti gyvenimą kaip veikimą, aplinkybių keitimą, bent lengvinimą sąmoningomis pastangomis. Žemaitės socialinis veiklumas, aktyvumas kilo iš kritiškumo, bet kartu ir iš užuojautos. Iš laiško Konstantinui Petrauskui Pirmojo pasaulinio karo metais (1914 m. rugsėjo 14 d.): „Pasižiūrėjus į sužeistuosius, pasišnekėjus su pabėgėliais, visos mūsų nelaimės ir vargas šešėlis tik prieš jų nelaimes ir skausmus – nė sulyginti. (…). Aš dabar turiu darbo, lakstymo ir galvosūkio su žmonėmis pabėgėliais, kurių kas kartas daugiau užplūsta; rodos, jau rašiau, kad uždėjo man priedermę rūpintis pabėgėlių maistu; pinigų šiam sykiui yra sumesti keli šimtukai, kaip ilgai tais penėsim žmones, vaikus, nežinia, galima ir maisto jiems pritrūkti. Visaip reikia pagalvoti. O čia dar vienam įtinki, kitam ne, visa ko reikia išgirsti.“2

Žemaitė žinojo ir tai: visiems neįtiksi. Bet turi daryti, ką manai esant reikalinga.

Gamta, žemė, rūsti gyvenimo praktika, jausmai, – taip susidaro pirminiai Žemaitės siužetai, kuriuose veikia ir žemės vabalai. 1908 m. pavasarį rašytoja lankėsi dailės parodoje Vilniuje. Rūpinosi, kad daug ko nesuprato. „Čiurlionio ciklai tokie nepermanomi, tokie ypatingi… aukštos minties. Gal jo artizmas ir didelis, bet ne žemės vabalams, o gal tik man nesuprantami“, – guodėsi laiške sūnui Antanui3. Iškalbus atvejis – privačiame laiške tarp privačių rūpesčių įsipina esmingas pranešimas: iš didžiojo XX a. pradžios lietuvių meno lauko, kuriame turėjo susitikti savaiminė, prigimtinės kultūros išauginta žodžio materija ir modernioji kūrybos dvasia, sklindanti ir iš pasaulio. Žemaitė sprendė esminį XX a. pradžios lietuvių kultūrai klausimą – savaiminės, metaforiškai žemės vabalų kultūros ir moderniųjų aspiracijų meno susitikimą, persiėmimą vieno kitu. Tarsi įėjo į būtinąjį kūrybos raidos lauką – neužmirštant savasties, žengti į priekį, bandyti suvokti, kas yra M. K. Čiurlionis. Žemaitė jį interpretuoja – tai ženklas. XXI a. pradžioje, po šimtmečio, situacija lyg pasikartojo: jau Žemaitės kūrybą imama jausti kaip tai, ko negalima palikti, apleisti, ką būtina suvokti, tarsi perimti. Visa, ką pasiekėme, perėmėme ir iš modernesnio pasaulio, tartum palenkti prie Žemaitės.

Šią problemą, o gal tiksliau poreikį, juto Juozas Aputis ir Sigitas Geda, pasiekę aukštą kūrybingumo lygį. Kol esi žemai arba jei ir lieki pažemėj, to negali matyti nei jausti. S. Geda vis grįždavo prie Žemaitės: „Vasarėj ajero šnektoj“ (jau ir rizikingai) apibendrino: „Jeigu mokytojai neįdiegė meilės Žemaitei – blogi, niekam tikę mokytojai. Jie nemyli nieko. Nei savo kalbos, nei savo močiučių, nei nieko, visiškai nieko pasauly. Nemeilė Žemaitei yra meilės stygius iš viso.“ Po kelių puslapių lyg pratęsė: „Dar apie Žemaitę. Ta moteris turėjo būti pilna keisto švytėjimo. Iš niekur nieko tokių dalykų nebūna. Mokytos panelės rašo iš „mandrumo“, iš dykos duonos, bet iš kur tiek šviesos nemokytame žmoguje? Iš karto turėčiau padaryti išlygą – mano motina irgi buvo nemokyta… O švytėjimas buvo beribis.“4 Taip, Žemaitė padeda mums išlaikyti ryšius su savaisiais, labiausiai – su savosiomis, su močiutėmis, motinomis, pajusti atmintyje jų švytėjimą. Toldami nuo jos, tolstame ir nuo savosios genties, ypač nuo moteriškosios jos linijos.

J. Apučio esė „Žemaitė. Gysločio paradoksas“ (1998) yra tekstas, kuris turėtų įsikirsti į mūsų kultūrinę atmintį suinteresuoto balso tikrumu: „Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia perbėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą. Toji kūryba mus, rodos, sukrečia. Kuo? Realybės reljefais, žodžio vaizdingumu, labai gyva gamta? Be abejo, taip. Bet Žemaitės fenomenas slepia ir dar vieną momentą: jos kūryboje uždaryta išskirtinė energija, atsiradusi iš labai tikro, gal iš tikrųjų vienintelio asmenybės pasireiškimo varianto: iš tikrovės žodžiais sukurti savąją, žemaitiškąją. Dar vienas dalykas, iki pat šių dienų tebelydintis Žemaitės fenomeną, yra jos socialinė kilmė, jos, nors ir ne mužikės, bet vis tiek paprastos kaimo moters susivokimas ir užsispyrimas savyje slypinčią energiją suvaryti tik į kūrybą, tik į rašymą. Tai ne šiaip atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas, Aukščiausiojo nuoroda, tai ilgesys, galimas dalykas, susijęs ir su stipriai meilei linkusia moters širdimi. Apie tai visada pagalvoji, kai Ušnėnuose lankaisi P. Višinskio muziejuje ir kai įsižiūri į nepaprastai gražias Žemaitės rankas.“5 Taip, nuotraukose – nepaprastai gražios Žemaitės rankos, tai tas ypatingasis grožis, kylantis iš prigimties gilumo, iš pašaukimo aukštumo. J. Aputis pirmasis pajuto ryšį tarp stipriai (ir iki pat senatvės) mylėti galinčios, pajėgiančios Julijos širdies ir prasiveržusios kūrybinės energijos. Tik prabildama ji jau sugebėdavo užkariauti visų širdis, jos ramume jautei karštą jėgą, – liudijo S. Kymantaitė. Jos prisiminimas iš Vincui Kudirkai skirto vakaro, kuriame kalbėjo keturios moterys: „Žemaitė – su savo neatskiriama skepetaite ant galvos, rami, nusiteikusi, jaučianti savo svorį, bet kukli – sako… sako… savo žemu balsu, kalba žemaitiškai. Ir visi žiūri, klausosi. Visi tie, kurie daug daugiau „mokslų išėję“, jaučia viena, – kad jokie mokslai neišmokys taip kalbėti, kaip ji štai kalba.“6. Tokio kalbėjimo savimi šaknys prigimtyje, prigimties kalba, rodosi, skleidžiasi, savin suimdama visa, kas patirta, patiriama.

Pranešimas, skaitytas mokslinėje konferencijoje ,,Žemaitės magija: asmenybė, kūryba, archyvų slėpiniai“.

 1 Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 4, Vilnius, 1998, p. 209.
2 Ten pat, p. 328.
3 Ten pat, p. 167.
4 Sigitas Geda, Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai, Vilnius, „Vaga“, 2008, p. 252, 256.
5 Juozas Aputis, Maži atsakymai į didelius klausimus, „Alma littera“, 2006, p. 162-163.

Šaltinis čia