Priimdama sprendimus, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) atsižvelgia į tai, kaip keičiasi kalba ir kas naujo joje atsiranda, teigia Komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė. Pasak jos, jei nauji žodžiai ir reiškiniai dera su esama kalbos sistema, jie būna priimami.

„Kalba keičiasi, bet kalbos norminimas – kaip bokšto statymas iš kaladėlių: gali kartais pakeisti vieną, ištraukti kitą, trečią, bet turi tą daryti labai atsakingai, nes gali būti, kad, ištraukus kurią kaladėlę, kalbos sistema pradės griūti. Viskas kalboje yra susiję“, – interviu LRT KLASIKAI sako D. Vaišnienė.

Tačiau ji pabrėžia, kad naujus žodžius kuria ne kalbininkai. Juos, VLKK pirmininkės teigimu, visų pirma kuria ir į gyvenimą paleidžia žiniasklaida. „Bet tas įvaizdis, kad kalbininkai nuo ryto iki vakaro sėdi ir galvoja, kaip vieną ar kitą žodį pakeisti, iš tikrųjų yra labai įsitvirtinęs“, ­– pastebi D. Vaišnienė.

– Kalbinti VLKK pirmininkę nejauku, baisu padaryti kokią nors klaidą. Ar Jūs stebite savo pašnekovų kalbą? Ar esate griežta, ar pastebite klaidas? Ar Jums neužkliūna netaisyklinga kalba?

– Manau, kad kalbėjimas ir kalba yra visų girdimi. Žinoma, ir aš girdžiu pašnekovą. Tai yra kiekvieno pašnekovo pagarbos reikalas, bet, kaip matote, vaikštau be bloknoto ir pieštuko. Iš tikrųjų kalbėjimas yra žmogaus įvaizdžio dalis, todėl kartais ne dėl pašnekovo reikia pasistengti, o dėl savo paties įvaizdžio.

– Užsiminėte, kad kalba, kalbėjimas yra įvaizdžio dalis. Šiandien apie įvaizdį kalbama daug, stengiamasi jį sukurti kuo geresnį, kuo įspūdingesnį, bet į kalbą ir kalbėseną ne taip dažnai atkreipiamas dėmesys kaip į kostiumą.

– Tai keista, nes buvo atlikti tyrimai, kokias klaidas dažniausiai daro darbo ieškantys žmonės. Viena iš klaidų buvo gyvenimo aprašas su kalbos klaidomis. Turbūt taip, kaip svarbus yra kostiumas, švarūs batai, taip darbo pokalbyje, bent jau save gerbiančiose, didelėse įmonėse, kurioms svarbus įvaizdis, ypač tų žmonių, kurie rengs tų įmonių raštus, pasiūlymus, svarbu, kaip darbuotojas bendrauja, ar geba gerbti pašnekovą. O pagarba pašnekovyui, bendravimas su juo yra ne toks, koks bendravimas gatvėje ar kalėjimo žargonu.

– Ar yra neseniai daryta kokių nors naujų tyrimų apie raštingumo lygį?

– Raštingumo tyrimų daryta tikrai nemažai. Mokyklinių baigiamųjų darbų, t. y. valstybinių lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino rezultatų, tyrimą atlieka Lietuvių kalbos institutas. VLKK neseniai yra pažiūrėjusi, koks yra aukštųjų universitetinių mokyklų magistrų studijų studentų raštingumas. Matyti, kad tos spragos, kurios, deja, liko bendrojo ugdymo mokyklose, paskui tik paryškėja aukštojo mokslo studijose.

– Labai smalsu išgirsti rezultatus, procentus ar skaičius.

– Sunku dabar pasakyti procentus ir skaičius, galime kalbėti apie valstybinių brandos egzaminų rezultatus. Kiekvienais metais kyla šurmulys, kokie prasti rezultatai, nors, pavyzdžiui, šiemet vos keli procentai iš visų laikiusių neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos egzamino. Situacija tikrai nėra prasta. Bet kaip vieną iš argumentų, kodėl tai vis kelia šurmulį, galėčiau paminėti vieno trečioko klausimą: „Kodėl mums reikia mokytis lietuvių kalbos, jei mes esame lietuviai?“

Ko gero, tas klausimas kirba daugelio galvose. Mes, matyt, turėtumėme labai gerai suvokti, kad, net ir būdami lietuviai, turime mokytis lietuvių kalbos ir suvokti jos sistemą. Kartais pasigirsta tokių balsų – tegu būna kalba tokia, kokia kalbame namuose, gatvėje, kad nereikia taisyklių, normų, gramatikos, kad jos varžo kalbos laisvę. Bet reikėtų priminti, kad nėra nė vienos modernios, šiuolaikinės kalbos, kuri neturėtų gramatikos, jei ji turi raštiją, jei ji vartojama švietimo tikslams. Taigi nemokšiškumas neturėtų tapti norma ir mokytis kalbos turėtume.

– Kaip minėjote, pasigirsta balsų, kad gal labai griežtų taisyklių ir nereikia, kalbėkime taip, kaip kalbame, kalba turi būti gyva. Kalbininkai dažnai kritikuojami, kad jie tarsi su kūjais stovi ir bando sukontroliuoti gyvą procesą. Ką atsakytumėte į tai?

– Kartais tokie pasakymai truputėlį trikdo, nes galbūt labiau linkstame sukurti tą baubą, paskui – su juo įnirtingai kovoti. Turbūt dėl to sukuriamas toks įvaizdis. Iš tikrųjų kalbos taisyklingumo reikalavimai yra keliami leidybai, žiniasklaidai, pedagogams, bet tų žmonių, kuriems keliami šie reikalavimai, nėra taip daug. Jūs gatvėje galite kalbėti ta kalba, kokia gebate kalbėti.

Kita vertus, mes suplakame į krūvą kelis dalykus, t. y. asmeninę kalbos laisvę pasirinkti kalbą savo asmeniniams reikalams ir viešąją kalbą, kuri turėtų būti taisyklinga. Tai nėra tik Lietuvos kalbos politikos dalykas. O jei kalbėtume apie kalbos kūrimą, tai visų mūsų ir teisė, ir pareiga – kurti kalbą, bet, kad kurtume kalbą, turime išmanyti taisykles.

– Kodėl vieni naujadarai prigyja ir tampa kasdienės kalbos dalimi, o kiti tampa pajuokos objektu? Pastaruoju atveju kalbininkai vėlgi būna pašiepiami, esą neturėjo, ką veikti, susėdo ir prigalvojo nesąmoningų žodžių.

– Labai geras klausimas, turbūt parodantis ir visuomenės požiūrį į tai, ką veikia kalbininkas. Naujus žodžius kuria ne kalbininkai. Naujus žodžius kuria ir paleidžia gyventi pirmiausia žiniasklaida.

Naujus įvairių profesinių sričių žodžius kuria tų sričių specialistai, kalbininkai tik pasako, ar tai yra žodis, kuris atitinka kalbos struktūrą, ar jis toks galimas, ir tiek. Bet tas įvaizdis, kad kalbininkai nuo ryto iki vakaro sėdi ir galvoja, kaip vieną ar kitą žodį pakeisti, iš tikrųjų yra labai įsitvirtinęs. Gal todėl tos visuomenės grupės, kurios ir turėtų kurti naujus žodžius (rašytojai, žurnalistai, bet kuris kalbos kūrėjas, kuris randa naują daiktą, reiškinį ir turi galimybę sugalvoti jam pavadinimą), privengia tą daryti.

Jei kalbėtume apie mokslo terminiją, bėda yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse, kad kuriančių naujų mokslo sričių terminiją nėra tiek daug. Labiau linkstama pasirinkti kitos kalbos žodį, jį adaptuoti. Bet tai, kad pasirenkame kitos kalbos žodį, o paskui – ir kitą kalbą, kalbėdami, sakykime, kad ir apie informacines technologijas, kitas ateities mokslo sritis, rodo, jog mūsų kalba traukiasi iš vienos labai svarbios vartojimo srities, t. y. mokslo.

Na tada kartais sakoma – kas čia tokio, mokslas yra globalus, tarptautinis, jam reikalingos tarptautinio bendravimo kalbos. Bet iš tikrųjų mokslas yra ir mūsų kasdienio kalbėjimo dalykas. Juk mokslo laimėjimai yra kasdieninės žiniasklaidos aptariamos temos. Galų gale mes visi tomis informacinėmis technologijomis, kitais mokslo dalykais naudojamės, apie juos kalbame. Jei neturėsime jiems pavadinti savų žodžių, ko gero, greitai lietuvių kalba apie juos negalėsime kalbėtis.

Taigi mokslas šiais laikais jau nebėra ta uždara – tik intelektualų erdvė. Tai yra visos visuomenės susidomėjimo dalykas. Todėl ir mokslininkai turėtų labai daug prisidėti, kurdami mokslo kalbą ir mokslo populiarinamąją kalbą, ir apie mokslo dalykus kalbėti visuomenei.

– Užsiminėte apie globalumą. Kaip tai keičia mūsų santykį tiek su savo, tiek ir su kitomis kalbomis? Egzistuoja programos, programėlės mobiliesiems telefonams, automatiniai vertėjai. Kokią įtaką technologijos ir globalumas daro kalboms?

– Turbūt pačios technologijos gali daryti arba vienokią, arba kitokią įtaką. O koks mūsų kalbos vartotojų požiūris, ko mes norėtume, kur norėtume, kad technologijos mums padėtų?

Kalbos technologijos jau gana ilgai plėtojamos ir Europos valstybėse. Ne taip seniai, prieš porą dešimtmečių, pradėta dirbti ir Lietuvoje. Lietuvių kalba turi galimybę išgyventi ir išlikti oficialiąja ES kalba tuo atveju, jei ji iš tikrųjų pasinaudos tikromis, o ne tariamomis daugiakalbystės galimybėmis. O tai priklauso nuo to, kaip mes tą daugiakalbystę suvokiame: ar kaip grėsmę, ar kaip galimybę lietuvių kalbą vartoti greta kitų didžiųjų Europos kalbų, turinčių daugiausia kalbos vartotojų.

Taigi lietuvių kalba turi išnaudoti galimybę patekti į daugiakalbes mokslines ir kalbos technologijų infrastruktūras. Tokių Europoje sukurta nemažai, ir lietuvių kalba šiomis galimybėmis tikrai puikiai naudojasi.

Be to, labai svarbus ir valstybės požiūris. Kalboms (pvz., prancūzų, anglų, ispanų), kurios turi daug vartotojų ir didelę sklaidą užsienyje, kurių mokomasi kitose valstybėse, yra paprasčiau. O štai tokios mažiau vartotojų turinčios kalbos gali išgyventi tik remiamos valstybės politikos.

– Kokia ta valstybės politika turėtų būti?

– Valstybės politika yra remti šių kalbų įtraukimą, pavyzdžiui, į skaitmeninę erdvę, informacines technologijas. Štai ir šiemet buvo pristatyti kalbos technologijų prioritetai, kurie turėtų būti toliau finansuojami kaip atskiri projektai.

Pirmiausia tai – vertimas, galimybė lietuviškai surasti informaciją, skelbiamą kitomis kalbomis. Tai labai svarbu, nes, jei mūsų piliečiams bus paprasčiau ieškoti informacijos kokia kita kalba, lietuvių kalbos, atsidarę savo kompiuterio langą, jie neprisimins.

Taip pat – šnekos technologijos, kad su kompiuteriu galėtume bendrauti ne tik per klaviatūrą, bet ir balsu. Tai svarbu neįgaliems žmonėms, turintiems regėjimo negalią.

Taip pat labai svarbu informacijos paieška, t. y. kaip paklausti, kad galėtume gauti kuo išsamesnę informaciją. Tai yra semantinė ir sintaksinė informacijos, lietuvių kalbos turinio analizė.

Šie dalykai ateityje turėtų tapti viešų elektroninių paslaugų dalimi, nes pačios technologijos turi vertę tik kaip mokslinio susidomėjimo objektas, jei jos kuriamos negalvojant, kur ir kaip jos turėtų būti pritaikomos.

Tai štai tokia turėtų būti kalbos ateitis skaitmeninėje erdvėje – ne atskirai padėtas įrankis, kurį mes tik kartais prisiminę pasiimtume. Tas įrankis turi būti toje pačioje dėžėje su visomis kitomis paslaugomis, kuriomis kasdien naudojamės. Tik tada iš tikrųjų tai bus vertinga ir svarbu.

– O kaip įvertintumėte dabartinę situaciją? Kiek tas įrankis yra prieinamas? Kaip sėkmingai yra vykdoma kalbos politika?

– Kalbos politikos sėkmingumą išmatuoti turbūt yra sunku. Kalbos politika, kaip ir kitos politikos sritys, sudaro valstybės politiką. Jei visos valstybės politikos dalys siekia bendrų tikslų ir dera tarpusavyje, tada ir kalbos politika yra sėkminga, nes kalbos politikos nuostatos įgyvendinamos ne tik tiesiogiai per valstybinės kalbos įstatymus arba VLKK nutarimus. Jos skleidžiasi per kitų sričių įstatymus ir per kitų sričių institucijų veiklą. Svarbu, kad derėtų kalbos ir mokslo politika, kalbos politika ir užsienio politika, kalbos politika ir kultūros politika. Tik tada ji bus sėkminga, jei tikrai suvoksime, kokio tikslo siekiame, ir to siekio sieksime visi kartu.

Labai svarbu, kad lietuvių kalba išliktų vartojama ir ES institucijose kaip oficialioji ES kalba. Tai labai svarbi valstybinės kalbos vartojimo erdvė.

Kalbos politika pirmiausia formuojama tokia, kokios reikia visuomenei. Lietuvos kalbos politika yra tokia, kokios reikėjo tuo metu ir dabar reikia šiuolaikinei visuomenei. Ko gero, būtų sudėtinga gretinti vienos ar kitos valstybės politiką, kalbos politiką, nes ji formuojasi lemiama ir istorinių aplinkybių, ir socialinių veiksnių, to, ko reikia tai visuomenei, kuri gyvena valstybėje. Perkelti vienos valstybės kalbos politiką ar ją įgyvendinančias priemones į kitą valstybę, ko gero, nebūtų įmanoma.

Nors kartais pasakoma, kad štai Didžiojoje Britanijoje nėra kalbos komisijos ir, pasižiūrėkite, kaip puikiai gyvuoja anglų kalba. Jei lietuvių kalba būtų turėjusi tiek šimtmečių netrukdomos, nekliudomos raidos galimybę, ko gero, ir Lietuvoje požiūris į kalbą galėtų būti visai kitoks. Taip, kalbos norminimas ten patikėtas akademinėms institucijoms. Vienas iš pagrindinių leksikos norminimo šaltinių yra Oksfordo žodynas. Bet tai nereiškia, kad galima kalbėti, o ypač – rašyti taip, kaip užsimanote. Kiekviena valstybė turi savo kalbos politiką, ir Lietuva tikrai nėra išskirtinė.

Tarkime, Prancūzijoje labai daug dėmesio kreipiama ir kalbos taisyklingumui, ir kalbos vartosenai. Neseniai buvo išleistas vadovas Kvebeko ir Prancūzijos verslo įmonėms, veikiančioms užsienyje. Ten surašytos rekomendacijos dėl kalbos vartojimo. Pradedama nuo tokių paprastų dalykų, kaip programinė įranga, prancūzų kalba, įdiegta įmonės kompiuteriuose, įmonės pavadinimas – prancūzų kalba, iki, žinoma, prancūzų kalbos mokymo, darbuotojams skirtų kursų organizavimo užsienyje ir panašių dalykų. Taigi ir verslas yra kalbos politikos dalis.

Ko gero, nė vienoje visuomenės srityje neišvengsime sąsajų su kalba. Kai kartais kalbama, kad nereikėtų sureikšminti lietuvių kalbos čia, Lietuvoje, norėčiau priminti, kad tai yra valstybinė šios valstybės kalba. Mes, kaip piliečiai, turime prievolę laikytis įstatymų ir vartoti šią kalbą ten, kur įstatymai nustato, kad ją reikia vartoti. Kartais mes linkstame tai pamiršti.

– O jei pažvelgtumėme į gatvę, į mūsų kasdienę aplinką, sakykite, kaip Jūs vertinate įvairiausius naujadarus, sutrumpinimus ar perdarytus žodžius? Kaip vertinate tuos naujadarus, kurie bendrinėje kalboje nėra užfiksuoti?

– Jei kalbėtume apie jaunimo kalbą arba socialių grupių kalbą, tai visais laikais buvo ir, ko gero, visais laikais bus kaip vaikiški rūbeliai, iš kurių, atėjus laikui, turėtume išaugti. Jei iš jų neišaugame, jei to laikotarpio kalba persikelia į suaugusiųjų viešąjį gyvenimą, t. y. oficialųjį gyvenimą, kažkas yra negerai su mūsų savimone ir požiūriu į save, savo vertę ir, žinoma, savo kalbą. Jaunimo kalbos žaidimai nei stebina, nei turėtų piktinti. Svarbu, ar tie žaidimai vieną dieną pasibaigia, įžengus į oficialus bendravimo erdvę. Jei mes suvokiame šį skirtumą, viskas gerai.

– Kaip manote, ar suvokiame? Ką pastebite, kai žiūrite televiziją, klausote radijo, stebite viešus atsakingų asmenų, užimančių aukštas pareigas, pasisakymus? Ar išaugti tie marškinėliai?

– Turbūt viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į save ir to, kiek mes norime tobulėti. Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir kalbos mokėjimo srityje, visą laiką turime mokytis. Bet aš norėčiau pasakyti, kad bendroji nuostata apie valstybinę kalbą yra iš tikrųjų teigiama. Tai tikrai nekelia rūpesčio. Ko gero, lietuvių kalbos svarbos, kaip mūsų valstybingumo dalies vertės, niekas negali paneigti. Daugeliui tai yra suprantama.

Žinoma, pasitaiko viešojoje erdvėje įvairių pasakymų, bet tai, ko gero, kaip ir bet kuris dalykas, yra svarstymų tema. Stebėdama viešąją erdvę ir komentarus, susijusius su kalba, kalbos vartojimu, galėčiau pasakyti, kad kalba yra svarbi mums, kaip piliečiams. Žinoma, apie kalbos taisykles ir kitus dalykus galime turėti įvairiausių nuomonių.

VLKK, priimdama sprendimus, taip pat atsižvelgia ir į vartosenos dalykus, į tai, kaip kalba keičiasi, kas naujo joje atsiranda. Jei tai dera su kalbos sistema, tie dalykai yra priimami, nauji žodžiai, nauji reiškiniai ateina.

Kalba keičiasi, bet kalbos norminimas – kaip bokšto statymas iš kaladėlių: gali kartais pakeisti vieną, ištraukti kitą, trečią, bet turi tą daryti labai atsakingai, nes gali būti, kad, ištraukus kurią kaladėlę, kalbos sistema pradės griūti. Viskas kalboje yra susiję taip, kaip bet kuriame gyvame organizme. Jei jūs pakeičiate vieną kalbos lygmenį, pavyzdžiui, atsisakote ilgųjų basių, keičiasi viskas: kirčiavimas, gramatika. Todėl turėtume būti ir esame labai atsakingi, spręsdami tokius dalykus.

Žinoma, kaip specialistai, mes suprantame, ką tai reiškia. Todėl lengva pasakyti – pakeiskime tą ar kitą. Kai buvo atliktas studentų raštingumo būklės tyrimas, komentarų būta pačių įvairiausių. Vienas iš jų – jei yra taip prastai, tai gal pakeiskime normas. Jei pažvelgtume, tai daugiausia problemų kelia nosinių raidžių rašyba. Gerai, šiemet galime atsisakyti nosinių raidžių. Antras dalykas – ilgųjų balsių rašyba. Gerai, galime kitąmet atsisakyti ilgųjų balsių. Bet kokia tada liks lietuvių kalba?

– Jų dažnai atsisakome elektroninėje erdvėje, rašydami elektroninius laiškus ar trumpąsias žinutes telefonu.

– Ko gero, ne taip dažnai ir atsisakome, nes, jų atsisakydami, kartais padarome kalbą nesuprantamą. Kartais atsisakome žinodami, kad tai nesukliudys mūsų pašnekovui suprasti, ką norime pasakyti. Bet puikiai suprantame, kad šie dalykai yra reikalingi, dėl to jie turi būti labai atsargiai sprendžiami. Pagrindinių kalbos normų liesti tikrai negalima, kad nesuardytume kalbos, kaip sistemos. Kita vertus, turėtume pagalvoti apie savo požiūrį. Kartoju tai, ką sakiau ir pradžioje, – labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių.

­– Dar minėjote, kad kalba yra tai, ko reikėtų mokytis visą gyvenimą. Baigus mokyklą, mokslas nesibaigia. Kaip patartumėte kalbos mokytis toliau, jau suaugus ir senokai pabaigus ir mokyklas, ir universitetus?

­– Kalba nesibaigia, nes, pabaigę mokyklą, nenustojame jos vartoti. O vartodami ir klausydami kalbos, jau savaime mokomės. Geros kalbos pirmiausia galima išmokti iš gerų knygų, parašytų gera kalba. Tai turbūt yra pagrindinis receptas ir moksleiviams, ir suaugusiesiems. Skaitykime klasiką, tai, kas lieka, tai, kas yra žodinga, tai, kas yra raišku, ir mokysimės kalbos. Tai yra paprasčiausias būdas.

Šaltinis čia