Z karta – tiesiog kitokie vaikai

Sakoma, kad Z kartos vaikai naudojasi internetu dar nemokėdami kalbėti. Būtent šios kartos vaikai dabar mokosi mokyklose ir apie juos su savo studentais – jau Y kartos atstovais – daug kalba Vilniaus universiteto (VU) profesorė Vilija Targamadzė.

Edu­ko­lo­gės įsi­ti­ki­ni­mu, apie nau­ją­ją kar­tą bū­ti­na kal­bė­ti, nes ji iš es­mės ki­to­kia. Rei­kia Z kar­tos vai­kus pa­žin­ti ir su­pras­ti. Ne­at­mes­ti kaip ki­to­kių. Jie – ne­pap­ras­tai įdo­mūs, kū­ry­bin­gi, at­vi­ri ir ge­ra­no­riš­ki. La­bai ge­rai iš­ma­no šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas, bet tam ne­tei­kia per­ne­lyg di­de­lės reikš­mės, nors tur­būt ma­žai kam iš vy­res­nės kar­tos ne­rei­kė­jo Z kar­tos vai­kų pa­gal­bos.

VU Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to Edu­ko­lo­gi­jos katedros pro­fe­so­rė ha­bil. dr. Vi­li­ja Tar­ga­ma­dzė at­sa­kė į „Lie­tu­vos ži­nių“ klau­si­mus.

Prof. Vilija Targamadzė – viena studijos „Naujoji (Z) karta – prarastoji ar dar neatrastoji?“ autorių.Romo Jurgaičio nuotrauka

„Įau­gę“ į skait­me­ni­nį pasaulį

– Kaip apib­rė­žia­ma Z kar­ta?

– Jos pa­va­di­ni­mas ki­lęs iš žo­džio „ze­ro“ („nu­lis“) ir pir­miau­sia ši kar­ta sie­ti­na su nau­jų­jų in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų, in­ter­ne­to at­si­ra­di­mu bei plė­tra. Va­ka­rų so­cio­lo­gai tei­gia, kad Z kar­tai pri­klau­so 1995 me­tais ir vė­liau gi­mę vai­kai. Kai ku­rie au­to­riai nu­ro­do ir 1994 ar net 1991 me­tus. Lie­tu­vo­je tai ne­tir­ta ir ne­ga­li­me tiks­liai pa­sa­ky­ti. Z kar­tos at­si­ra­di­mas ta­pa­ti­na­mas su Va­ka­rų so­cio­lo­gų nu­ro­do­ma da­ta.

Nau­jo­sios kar­tos ty­ri­nė­to­jas Ge­rar­das Falsch­leh­ne­ris pa­ly­gi­no jos mąs­ty­mo po­ky­čius su re­vo­liu­ci­ja, ku­ri įvy­ko žmo­nėms kei­čiant kla­jok­li­nį gy­ve­ni­mą į sės­lų­jį. Z kar­ta glau­džiai su­si­ju­si su tech­no­lo­gi­jo­mis, ku­rios vei­kia žmo­gaus sme­ge­nų funk­cio­na­vi­mą. Tech­no­lo­gi­jos spar­čiai kin­ta ir ten­ka nuo­lat prie jų pri­si­tai­ky­ti. Kar­tu stip­rė­ja ak­ty­viai nau­do­ja­mi ne­uro­ni­nių tink­lų ry­šiai ir silp­nė­ja ki­ti, ma­žiau ak­ty­vi­na­mi. To­dėl Z kar­ta ypa­tin­ga ir raš­tin­ga ki­taip. Iš ti­krų­jų la­bai su­dė­tin­ga šią nau­ją­ją kar­tą, au­gan­čią skait­me­ni­nių ry­šių pa­sau­ly­je, ver­tin­ti ra­šan­čia­jai kar­tai, ku­rios so­cia­li­za­ci­ja su­si­ju­si su ra­šy­mu rai­dė­mis ant po­pie­riaus. Kar­tų prob­le­ma nė­ra nau­ja žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je, ta­čiau da­bar įgy­ja ki­tą at­spal­vį – ra­šan­čio­ji kar­ta dar ne­pa­tik­liai žiū­ri į in­ter­ne­tą bei ki­tas skait­me­ni­nes ga­li­my­bes ir ver­ti­na kar­tą, ku­ri jau yra „įau­gu­si“ į skait­me­ni­nį pa­sau­lį.

– Ko­kie bū­tų es­mi­niai Y ir Z kar­tų, taip pat ge­rai iš­ma­nan­čių tech­no­lo­gi­jas, skir­tu­mai?

– Z kar­tai pa­sau­lis skai­do­si į dvi da­lis – vir­tua­lų ir rea­lų pa­sau­lį. Iš tie­sų Z kar­tos vai­kai daž­nai su­mai­šo vir­tua­lią ir rea­lią ap­lin­ką. Jiems vir­tua­li erd­vė tam­pa gy­ve­ni­mo, bu­vi­mo vie­ta. Apie Y kar­tą dar ne­ga­lė­tu­me taip griež­tai pa­sa­ky­ti. Ji, kaip ir ki­tos kar­tos, in­ter­ne­tą su­pran­ta la­biau kaip ins­tru­men­tą gau­ti įvai­rių ži­nių, o Z kar­ta tie­siog „bū­na“ in­ter­ne­te ir kar­tais ne­su­ge­ba iš jo iš­ei­ti.

2014–2015 me­tais at­li­kau ty­ri­mą, per ku­rį bu­vo apk­laus­ti pe­da­go­gi­nio iš­si­la­vi­ni­mo sie­kian­tys stu­den­tai Lie­tu­vo­je ir Gru­zi­jo­je. Bu­vo įdo­mu, kaip jie, Y kar­tos at­sto­vai, ma­to Z kar­tą. Pir­miau­sia iš­skir­ta ki­to­kia ko­mu­ni­ka­ci­ja. Am­žiaus skir­tu­mas nė­ra di­de­lis, bet Z kar­tos vai­kai jau ki­taip ko­mu­ni­kuo­ja ir su mo­ky­to­jais, ir su drau­gais: ga­na pa­vir­šu­ti­niš­kai, daž­nai įsi­gi­li­nę į sa­vo prob­le­mas ir daug lai­ko pra­leis­da­mi so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ki­tą ver­tus, stu­den­tai nu­ro­dė, kad Z kar­tos vai­kai nė­ra už­da­ri, nors ir in­di­vi­dua­lis­tai. Jie la­bai ak­ty­vūs ir mo­ka reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, ga­li la­bai grei­tai or­ga­ni­zuo­tis. Kiek ži­nu­čių par­ašo per die­ną, kiek kar­tų įei­na į in­ter­ne­tą ir pa­spau­džia „pa­tin­ka!“. Tie­siog jie ak­ty­vūs ki­to­je erd­vė­je ir ki­taip ne­gu daž­nai mo­ky­to­jai no­ri. To­kiu at­ve­ju rei­kia kal­bė­tis su jais ir žiū­rė­ti, kaip tą ak­ty­vu­mą pa­nau­do­ti ir rea­lia­me pa­sau­ly­je.

Raš­tin­gi kitaip

– Sa­kė­te, kad Z kar­ta ir raš­tin­ga ki­taip. Koks tas skait­me­ni­nės kar­tos raš­tin­gu­mas? Ir kas gal­būt ver­čia su­ne­rim­ti?

– Pir­miau­sia ski­ria­si pats skai­ty­mo el­ge­sys. Z kar­tai bū­din­gas kil­pi­nis skai­ty­mas, o li­ni­ji­nis – žo­dis po žo­džio, ei­lu­tė po ei­lu­tės – pra­de­da nyk­ti. Anot G. Falsch­leh­ne­rio, li­ni­ji­nis skai­ty­mas tar­si vaikš­čio­ji­mas tie­sia kai­mo gat­ve. O kil­pi­nis skai­ty­mas – klai­džio­ji­mas pa­siž­val­gant, kur įdo­mu, nes in­for­ma­ci­ja in­ter­ne­te pa­tei­kia­ma ne „vie­na po ki­tos“, o „vie­na per ki­tą“ – ir vaiz­dais, ir teks­tais, ir gar­sais. Su kiek­vie­nu pe­lės pa­spau­di­mu at­si­ve­ria nau­jas ‘lan­ge­lis“, nau­jas pus­la­pis. In­for­ma­ci­ja ran­da­ma ga­na grei­tai, pa­ly­gin­ti su ra­šan­čią­ja kar­ta, ta­čiau ne­įsi­gi­li­nant ir ne­ma­tant kon­teks­to. Ši kar­ta iš ti­krų­jų tu­ri la­bai daug ži­nių, bet sto­ko­ja kon­teks­ti­nio skai­ty­mo, to­dėl daž­nai ne­ge­ba tų ži­nių ana­li­zuo­ti ir bend­rin­ti. La­bai daž­nai jos yra tie­siog at­kar­to­ja­mos.

Ki­tas da­ly­kas, Z kar­ta la­bai ti­ki, kas par­ašy­ta in­ter­ne­te, ir daž­nai ne­ge­ba at­rink­ti pa­ti­ki­mų šal­ti­nių, to­dėl mo­ky­to­jams ver­tė­tų ties tuo su­si­telk­ti. In­ter­ne­tas, glo­ba­li ap­lin­ka tu­ri di­de­lį po­vei­kį ir Z kar­tos ver­ty­bių for­ma­vi­mui­si. Rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, ko­kios yra nau­jo­sios kar­tos ver­ty­bės ir ko­kias ver­ty­bes tu­rė­tu­me pa­dė­ti ug­dy­ti sa­vy­je, mo­ky­tis jo­mis grįs­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ste­bi­na, kad skait­me­ni­nės kar­tos vai­kai vie­nu me­tu ga­li at­lik­ti daug įvai­rios veik­los, ta­čiau ta­da ge­rai tur­būt ne­pa­da­ro­ma nie­kas. Blaš­ko­mas dė­me­sys ir jau su­nku il­ges­niam lai­kui su­si­kaup­ti. Taip pat la­bai su­dė­tin­ga pla­nuo­ti. To­li­mie­ji tiks­lai daž­nai jų ne­mo­ty­vuo­ja. Rei­kia mo­ky­ti vai­kus už­sib­rėž­ti, ką tu­ri pa­siek­ti per pa­mo­kas ar na­mie ir at­sa­kin­gai tų tiks­lų siek­ti, nes prieš­in­gu at­ve­ju au­gin­si­me ne­at­sa­kin­gą kar­tą.

Vir­tua­lio­je erd­vė­je ir tikrovėje

– Ko­kių pa­vo­jų ke­lia Z kar­tos pa­sau­lio ski­li­mas į vir­tua­lų ir ti­krą­jį ar net ne­ge­bė­ji­mas skir­ti vir­tua­lios ir rea­lios erd­vės?

– Kar­tais juo­kau­ja­ma, kad Z kar­tos vai­ki­nas ar mer­gi­na ga­li ne­atei­ti į pa­si­ma­ty­mą, jei apie drau­gę ar drau­gą ne­bus in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te. Iš­ky­la prob­le­mų ir dėl iden­ti­fi­ka­ci­jos, nes so­cia­li­niuo­se tink­luo­se jiems la­bai pa­pras­ta – ga­li sa­ve kaip no­ri iden­ti­fi­kuo­ti, vie­naip ar ki­taip sa­vo as­me­ny­bę par­ody­ti. Jei kas ne­pa­tin­ka – užb­lo­kuo­ja tą tink­lą, ir vis­kas. Rea­lio­je ap­lin­ko­je jų ta­pa­ty­bė reiš­kia­si jau ki­taip ir su jais bend­rau­ti ga­li jau ki­taip. Rea­lu­sis ir par­odo­ma­sis „aš“ sky­la. Vai­kai ne­be­su­si­gau­do, ko­dėl vir­tua­lio­je erd­vė­je ga­li bū­ti to­kie ir kaip no­ri sa­ve par­ody­ti, o ti­kro­vė­je su jais el­gia­si vi­sai ki­taip.

Taip pat rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, kad Z kar­tos vai­kų itin aukš­tas ne­ri­mo ly­gis. Jie gau­na la­bai daug in­for­ma­ci­jos, o mū­sų sme­ge­nys nė­ra pri­si­tai­kiu­sios iš kar­to tiek daug jos pri­im­ti ir ap­do­ro­ti. Taip pat dėl trū­ki­nė­jan­čių emo­ci­nių ry­šių vai­kai jau­čia­si la­bai ne­sau­gūs. Tai ver­čia su­si­mąs­ty­ti ir pa­tar­ti tė­vams, kad jie ne­pra­ras­tų emo­ci­nio ry­šio su vai­ku, nes jį vė­liau la­bai su­dė­tin­ga at­kur­ti.

Kaip vie­nas Z kar­tos bruo­žų iš­ski­ria­mas po­lin­kis į so­cia­li­nį au­tiz­mą, kai vai­kai už­sisk­len­džia, at­si­ri­bo­ja nuo rea­lios ap­lin­kos ir grimz­ta į vir­tua­lią erd­vę, ban­dy­da­mi ap­si­sau­go­ti, ne­pa­kel­da­mi des­truk­ci­jos, jei, pa­vyz­džiui, šei­mo­je yra eko­no­mi­nio, psi­cho­lo­gi­nio ar ki­to­kio po­bū­džio ne­sklan­du­mų ar­ba mo­kyk­lo­je mo­ky­to­jas gal nuo penk­tos kla­sės gąs­di­na jų di­de­ny­be eg­za­mi­nais. Tai­ky­ti­ni me­to­dai, ska­ti­nan­tys bend­ra­vi­mą ir bend­ra­dar­bia­vi­mą, stip­ri­nan­tys san­ty­kius su žmo­nė­mis ir rea­lia ap­lin­ka.

Vis dėl­to rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad tai yra tik ten­den­ci­jos kal­bant apie vi­są kar­tą. Ga­li bū­ti vai­kų, ku­rie aps­kri­tai ig­no­ruo­ja vir­tua­lią ap­lin­ką.

Ne­nu­ro­dant iš aukščiau

– Ko­kie Z kar­tos bruo­žai ska­tin­ti­ni ir stip­rin­ti­ni?

– Z kar­ta be ga­lo kū­ry­bin­ga, tik rei­kia tą kū­ry­bin­gu­mą pa­ža­din­ti. Jie ge­ba veik­ti skait­me­ni­nė­je erd­vė­je ir pa­si­žy­mi kaip no­va­to­riai. Daž­nai sa­ko­ma, kad tiems vai­kams trūks­ta ak­ty­vu­mo. Nie­ko pa­na­šaus. Pa­pras­čiau­siai jie daž­nai ne­no­ri da­ry­ti tų da­ly­kų, ku­riuos jiems pri­me­ta­me. Su jais rei­kia tar­tis, kal­bė­tis, nes tie vai­kai ne­pa­ken­čia, kai nu­ro­do­ma iš aukš­čiau. Ne­pa­mirš­ki­me, kad jie įsi­tink­li­nę įvai­riuo­se tink­luo­se, o ten nė­ra nei vy­res­nių, nei jau­nes­nių. Rei­kia tie­siog perp­ras­ti, kas jiems pa­trauk­lu. Bet tai ne­reiš­kia, kaip daž­nai pa­sa­ko­ma, kad iš tų vai­kų nie­ko ne­bus, nes jie tik „sė­di“ ta­me in­ter­ne­te. Bet ir „sė­dė­ji­mas“ in­ter­ne­te ga­li tap­ti pra­smin­gas, jei perp­ra­si­me, kaip rei­kia su to­kiais vai­kais dirb­ti.

Jau prieš pen­ke­rius – sep­ty­ne­rius me­tus pra­dė­jau pa­ste­bė­ti, kad at­ei­na ki­to­kie stu­den­tai, dar Y kar­tos. Su­pra­tau, kad pe­da­go­gų ren­gi­mas tu­ri iš es­mės keis­tis, nes ki­taip ne­bus vi­sa­ver­tės pe­da­go­gi­nės są­vei­kos su nau­ją­ją kar­ta. Tam rei­kia pa­žin­ti vai­kus ir pa­dė­ti jiems at­skleis­ti sa­vo pri­gim­ti­nius ge­bė­ji­mus. Ne­rei­kia pa­tai­kau­ti tai kar­tai, kaip kar­tais ban­do­ma, ne­rei­kia di­din­ti ir at­otrū­kio tarp kar­tų. Tie vai­kai la­bai ver­ti­na kal­bė­ji­mą iš žmo­niš­ku­mo po­zi­ci­jų – jo­kiu bū­du ne iš aukš­to ar ką nors pri­me­tant. Jie la­bai at­vi­ri ir be ga­lo įdo­mūs. Tie­siog rei­kia tą įdo­mu­mą ir vai­kų ge­ra­no­riš­ku­mą pa­ma­ty­ti ir su jais bend­ra­dar­biau­ti. Ta­da ly­dės sėk­mė. Prieš­in­gu at­ve­ju pa­tir­si­me far­są. Taip, tie vai­kai tu­ri be ga­lo daug in­for­ma­ci­jos.

4 kartos
Kalbino Milda Kniežaitė
Šaltinis čia

Atsakyti