Pavasarinis egzaminų jaudulys tolo nutolo, o po kelių dienų tuo jauduliu užsidegs nauja abiturientų laida. Juos rengiantys mokytojai daugiausia bus tie patys. Ir jie jau dėlioja mintis, kaip lydės savo auklėtinius iki egzaminų. Vieni labiausiai nerimaujančių – gimtosios kalbos mokytojai, nes, jų manymu, lietuvių kalbos egzaminas vienas sunkiausių ir mažiausiai nuspėjamų. Kaip ir daugelį metų, dvyliktokus egzaminams rengs Alytaus m. Jotvingių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Salomėja Žebuolienė. Su ja kalbasi „Respublikos“ žurnalistė Dalia Byčienė.
Plačiau…

„Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, – skelbia lietuvių patarlė. Jai antrina garsioji anglų klasiko tragedijos herojė, sužinojusi, kad jai į širdį kritęs jaunuolis yra iš jos tėvams priešiškos šeimos: „Ką reiškia vardas? Jei rožę mes vadinsime kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ (A. Churgino vertimas). Nesileisdami į kalbos filosofijos gelmes, pasakysime, kad su šiais teiginiais ginčytis sunku. Be abejo, svarbiausia yra daikto esmė, o jo pavadinimas – antrinis dalykas, priklausantis nuo žmonių susitarimo. Tačiau tam, kad žmonės vieni kitus suprastų, reikia, kad pavadinimas būtų kuo tikslesnis. Tai tinka ir antikiniams vardažodžiams. Pavyzdžiui, antikinės Galijos vietovardžio Vienna nežinantys nepainios nei su mūsų skaitvardžiu, nei su Austrijos sostinės vardu tik tada, kai pateiksime taisyklingą jo transkripciją: Vijena. O rugpjūtį lyjančių meteoritų vardą patogiau transkribuoti Persėjidai, nes parašę Perseidai turėsime žinoti, kad šis vardas tarimas kitaip nei Agamemnono ir Menelajo patronimas, kurį tarti reikia taip, kaip parašyta: Atreidai.
Plačiau…