Prieš dešimt metų Davidas Brooksas yra pasakęs: „Kalba, kuri neįsitvirtins elektroninėje erdvėje, pasmerkta pražūčiai.“ Lietuvių kalba šokti į technologijų traukinį neskubėjo, tačiau ES pareigūnų sugėdyta spurtavo. Todėl per pastaruosius ketverius metus sukaupėme milijardinį žodžių tekstyną ir sukūrėme automatinę rašytinės kalbos analizės sistemą. O kas iš to?
Plačiau…

Geras skaitytojas yra tas, kuris sugeba polemizuoti su knygos autoriumi. Taip teigia Lietuvos edukologijos universiteto lektorė, literatūros didaktikos ir skaitymo strategijų kursų dėstytoja Nijolė Toleikytė. Anot jos, žmones, skaitančius tik lengvai jiems perprantamas knygas, mokslininkai laiko užstrigusiais paauglystėje.
Plačiau…

XX a. pabaigoje įvykęs perėjimas iš sovietinės priklausomybės į nepriklausomos Lietuvos būvį – lūžio metai – yra radikalių ir sudėtingų pokyčių laikotarpis. Pastaruoju metu apie tą laiką nemažai svarsto ir literatūrologai, ir istorikai, ir visuomenė.
Plačiau…

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvių kalbos instituto direktorė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė.
Plačiau…

S.Nėries (1904-1945) mirties metinių proga viešojoje erdvėje vėl atsinaujino diskusijos apie poetės klystkelius ir kūrybą. Tačiau prieš laužant ietis ir vykdant mirties bausmę po mirties ar nevertėtų atidžiau pažvelgti ne tik į tuometes aplinkybes, bet ir į patį kūrėjos psichologinį portretą?
Plačiau…

Lietuvių PEN centras surengė dešimties dešimtmečio (2005–2014) knygų rinkimus. Akcijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į gerą lietuvių literatūrą, skatinti skaitymą.
Plačiau…

Erika Malažinskaitė kalbina vertėją Ireną Balčiūnienę, 2006 m. šv.Jeronimo premijos laureatę, kurios dėka lietuviškai skaitome Džeko Keruako „Kelyje“, Hermano Melvilio „Mobį Diką“ ir kitas puikias knygas.
Plačiau…

Lietuvių kalba turi tvirtas puoselėjimo, gryninimo tradicijas, o jos tvarkyba besirūpinančius kalbininkus įprasta įsivaizduoti kaip gynybininkus, kurie rūpinasi, kad lietuvių kalba išlaikytų savitumą, nebūtų be saiko teršiama svetimybėmis. Tačiau ar kalba gali gyvuoti tik nuolat gindamasi nuo išorės įtakų, o pati neatsinaujindama? Yra manančių, kad lietuvių kalba per daug senoviška ir nesugeba atliepti dabarties visuomenės poreikių, neturi tokių raiškos priemonių, kuriomis galėtų įvardyti naujus sparčiai kintančio pasaulio daiktus ir reiškinius. Kaip tik dėl to esą patogiau vartoti kitas, populiaresnes kalbas, ypač anglų kalbą, į savąją įterpiant ne tik atskirus pasiskolintus žodžius, bet ir ištisas frazes.
Plačiau…

Lietuva praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje buvo atkurta svarbiausio tautinės valstybės identiteto – kalbos, išskiriančios ją iš kitų tautų, pagrindu. Valstybės pamatas, lietuvių kalba, su visa savo atributika – raidynu, rašybos taisyklėmis, viešosiomis vartojimo normomis, – neturėtų būti nei ekonominių, nei politinių derybų objektu.
Plačiau…