Lituanistika mokykloje

Savo žymiojoje knygoje „Ortodoksija“ Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, kad pamišimas keroja ne vaizduotėje, o proto dirvoje. Anot jo, beprotis nėra žmogus, kuris neteko proto, tačiau žmogus, kuris neteko visko, išskyrus protą. Beprotis nėra tas, kuris trokšta galva pasiekti padanges. Beprotis esą yra tas, kuris visas padanges stengiasi sutalpinti savo galvoje.

Prisiminiau šias anglų klasiko mintis skaitydamas Jurgos Vilės ir Linos Itangaki knygą „Sibiro haiku“, o tiksliau – mąstydamas apie pagrindinį jos veikėją – berniuką Algiuką, kuriam teko patirti Sibiro kančias ir našlaičių traukiniu sugrįžti jau į pasikeitusią, okupantų nuniokotą ir prispaustą Lietuvą. Plačiau…

                                                Monikos Vaicenavičienės knygos „Per balas link aušros“ viršelis

„Kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones?“ – šis mokinių užduotas klausimas mane persekioja nuo pat pirmosios mokykloje vestos istorijos pamokos. Šis klausimas yra esminis, nes atskleidžia, kad istorijos dėstymas negali prasidėti nuo datų, iškilių asmenybių įsiminimo ar svarbiausių įvykių aptarimo. Pirmiausia turime suvokti, kodėl to apskritai reikia.

Trumpą ir tikslų atsakymą į šį klausimą yra pateikęs Marcelijus Martinaitis, kuris rašė, kad nežinosi, kur ir ko eini, jei nesuprasi, iš kur išėjai. „Esi tas, kuris yra išėjęs“, – apibendrino poetas. Panašiai yra atsiliepęs ir žydų filosofas Martinas Buberis, kuris ketvirtajame dešimtmetyje griežtai sureagavo į svarstymus, kad gal geresnė strategija yra užmarštis, kuri leistų pradėti viską nuo švaraus pirmojo lapo, neslegiamiems praeities, kuri tapo didžiule našta po Holokausto. Tačiau tada, kaip rašė M. Buberis, žydai be istorijos nebegalės paaiškinti, kodėl jiems tokia svarbi yra Jeruzalė, kodėl jiems apskritai reikėjo toje, o ne kurioje kitoje vietoje siekti sukurti savo nepriklausomą valstybę. Istorija, kitaip tariant, tampa ne našta, susiaurinančia mūsų pasirinkimo galimybes, tačiau tų pasirinkimų įprasminimu, orientyru, padedančiu susivokti laike ir erdvėje. Anot M. Buberio, istorinei atminčiai svarbu ne tai, kad atsimename konkrečius įvykius, o tai, kaip juos atsimename, t. y. kokių nuostatų laikomės jų atžvilgiu.

Į klausimą, kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones, puikų atsakymą pateikia ir nuostabi Monikos Vaicenavičienės knyga „Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“. Plačiau…

Pirmąjį pasaulinį karą, bolševikų revoliuciją ir po jos sekusį terorą, Leningrado blokadą ir sovietinio karingojo ateizmo metus išgyvenusi vyskupo Motiejaus Valančiaus 1864 m. išleista bažnytinių giesmių knyga, vadinamoji „Kantyčka“, po daugiau nei šimtmetį trukusių klajonių grįžo į Lietuvą. Plačiau…