„A­tro­do, kad vi­si ke­liai man užb­lo­kuo­ti. Nė vie­na kryp­ti­mi ne­ga­liu krus­te­lė­ti. Vi­sur pa­sta­ty­ti cer­be­riai, ku­rie uo­liai sau­go kiek­vie­ną ta­ke­lį. Tad nie­ko ki­to ne­lie­ka, kaip už­si­da­ry­ti sa­vo kam­ba­rė­ly ir ra­šy­ti, kas tik į gal­vą at­eis. Ki­taip ga­liu tik iš pro­to iš­ei­ti.“ Šiuos žo­džius J. Ke­liuo­tis kny­go­je „Ma­no au­to­biog­ra­fi­ja“ įra­šė su­grį­žęs į Tė­vy­nę po an­tro­jo įka­li­ni­mo.
Iš tie­sų, cer­be­rių ži­no­mo ra­šy­to­jo ap­lin­ko­je ne­trū­ko. Kaip ir jo na­muo­se pri­kai­šio­tų slap­tam klau­sy­mui­si skir­tų va­di­na­mų­jų bla­kių. Net ir an­trą kar­tą at­ka­lė­ju­siam, 1956-ai­siais iš So­li­kams­ko la­ge­rių su­grį­žu­siam J. Ke­liuo­čiui po po­ros me­tų bu­vo pra­dė­ta nau­ja se­ki­mo by­la. Bet apie ją – kiek vė­liau. O kol kas pri­si­min­ki­me, kaip pra­si­dė­jo žy­maus Lie­tu­vos kul­tū­ros vei­kė­jo gol­go­ta.

La­ge­rių pragare

Vi­sa ši is­to­ri­ja ne­bū­tų nu­ti­ku­si, jei ne lem­tin­gas J. Ke­liuo­čio spren­di­mas 1944-ai­siais, su­grįž­tant so­vie­tams, pa­si­lik­ti Lie­tu­vo­je. Gal­būt ra­šy­to­jas ti­kė­jo­si, kad rau­do­nie­ji oku­pan­tai jo ne­lies, kaip ne­lie­tė 1940-ai­siais. Šiaip ar taip, po­li­ti­ko­je J. Ke­liuo­tis ne­da­ly­va­vo, o ir di­de­lė­mis sim­pa­ti­jo­mis An­ta­no Sme­to­nos re­ži­mui jo ap­kal­tin­ti ne­bu­vo ga­li­ma.

Ta­čiau šį kar­tą vis­kas su­sik­los­tė ki­taip, ir tai grei­čiau­siai lė­mė dar vie­na ap­lin­ky­bė. 1945-ųjų pra­džio­je J. Ke­liuo­tis ty­čia ar ne­ty­čia su­si­ti­ko su bu­vu­siais sa­vo stu­den­tais, pri­klau­san­čiais an­ti­so­vie­ti­nei or­ga­ni­za­ci­jai Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ta­ry­bai (LIT), ir, jų pa­pra­šy­tas, su­ti­ko pa­tal­ki­nin­kau­ti lei­džiant vie­ną pog­rin­džio lai­kraš­tė­lį. Aki­vaiz­du, kad tiek stu­den­tai, tiek jų dės­ty­to­jas bu­vo silp­ni kons­pi­ra­to­riai, nes jau ba­lan­dį, pa­si­ro­džius tik dviem lei­di­nio nu­me­riams, 12 pog­rin­di­nin­kų bu­vo su­im­ti. La­bai grei­tai už gro­tų at­si­dū­rė ir J. Ke­liuo­tis.

Tie­sa, ki­taip nei dau­ge­lis jo bend­ra­by­lių, J. Ke­liuo­tis tą­syk at­si­pir­ko „vai­kiš­ka“ baus­me – vos 3 me­tais la­ge­rių, ta­čiau Pe­čio­ro­je iš­bu­vo tik iki 1947-ųjų, kol su­lau­kęs am­nes­ti­jos grį­žo na­mo. Ta­čiau net ir am­nes­ti­ja ne­nu­try­nė nuo ra­šy­to­jo kak­tos so­vie­ti­nio re­ži­mo prieš­o žy­mės. Gal bū­tų ki­taip, jei bū­tų vie­šai mu­šę­sis į krū­ti­nę, ėmęs šlo­vin­ti ko­mu­nis­tų par­ti­ją ir drau­gą Sta­li­ną. Bet juk ne, ne­at­gai­la­vo J. Ke­liuo­tis. Nie­kur ne­gau­da­mas nuo­la­ti­nio dar­bo ty­liai ra­šė „į stal­čių“ pje­ses, ro­ma­nus, no­ve­les, ei­lė­raš­čius, nie­kaip ne­ati­tin­kan­čius nei so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo, nei aps­kri­tai so­vie­ti­nės dva­sios.

Be­je, bū­tent šie kū­ri­niai po ket­ve­rių me­tų ir ta­po įkal­čiais 1952 me­tais ra­šy­to­jui iš­kel­to­je nau­jo­je bau­džia­mo­jo­je by­lo­je. Tie­sa, ne svar­biau­siais įkal­čiais. Pa­grin­di­ne ra­šy­to­jo kal­te ta­po jo dar­bas ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je – an­ti­so­vie­ti­niai straips­niai žur­na­luo­se „Nau­jo­ji Ro­mu­va“ ir „Kū­ry­ba“. Šį kar­tą so­vie­ti­nis teis­mas at­sei­kė­jo J. Ke­liuo­čiui mak­si­ma­lų lais­vės at­ėmi­mo baus­mės ter­mi­ną – 25 me­tus ir iš­siun­tė ka­lė­ti į So­li­kams­ko la­ge­rius. Toks nuo­spren­dis ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ra. So­li­kams­kas bu­vo bai­si vie­ta, ir dau­ge­lis iš 37 tūkst. jo ka­li­nių per vi­są la­ge­rio eg­zis­ta­vi­mo lai­ką (o vei­kė jis nuo 1938 iki 1960 me­tų) iš ten taip ir ne­grį­žo. Ali­nan­tis dar­bas ker­tant miš­kus, šal­tis, al­kis, li­gos, pa­ga­liau, kri­mi­na­li­nių nu­si­kal­tė­lių sa­vi­va­lė daug ką grei­tai nu­va­ry­da­vo į ka­pus. O tu­rint gal­vo­je, kad į lais­vę J. Ke­liuo­tis bū­tų iš­ėjęs tik 75 me­tų, ti­ki­my­bė, kad jo kau­lai am­žiams pa­si­liks ne­sve­tin­go­je Ura­lo že­mė­je, bu­vo la­bai di­de­lė.

Lai­mei, taip ne­nu­ti­ko. Mi­rus Jo­si­fui Sta­li­nui, dau­ge­liui nu­teis­tų­jų baus­mės bu­vo su­švel­nin­tos ir J. Ke­liuo­čiui nuo­spren­dis su­trum­pin­tas iki 10 me­tų. Ta­čiau tai dar ne vis­kas: po po­ros me­tų Lie­tu­vo­je li­kę J. Ke­liuo­čio bi­čiu­liai ir šiaip pa­žįs­ta­mi li­te­ra­tai, me­ni­nin­kai ir moks­li­nin­kai – Juo­zas Mil­ti­nis, Kos­tas Kor­sa­kas, Jo­nas Ka­bel­ka, Sta­sys Da­bu­šis, An­ta­nas Venc­lo­va, An­ta­nas Žu­kaus­kas-Vie­nuo­lis, Kip­ras Pe­traus­kas, Vy­tau­tas Si­ri­jos Gi­ra ir An­ta­nas Pu­rė­nas – nu­ta­rė pa­mė­gin­ti iš­trauk­ti ra­šy­to­ją iš So­li­kams­ko pra­ga­ro. Keis­ta, bet jų laiš­kas SSRS Aukš­čiau­sia­jam Teis­mui ne­li­ko be at­gar­sio. Baus­mė J. Ke­liuo­čiui bu­vo dar la­biau su­trum­pin­ta ir 1956 me­tų rugp­jū­tį jis iš­ėjo į lais­vę bei grį­žo į Vil­nių.

Atstumtasis

At­ro­dė, kad ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti bent jau to­kia lai­min­ga pa­bai­ga. Bet kur tau! Pra­ga­ras, kaip tuoj pat pa­aiš­kė­jo, ne­si­bai­gė, o tik per­si­kė­lė ki­tur – į gim­tą­ją ša­lį. Su­si­ras­ti pa­sto­gę, dar­bą, kas­die­nės duo­nos kąs­nį jau ta­po ne­išsp­ren­džia­ma prob­le­ma. Kaž­ko­kia lei­dyk­la pa­siū­lė vers­ti iš pra­ncū­zų kal­bos. Ra­šy­to­jas ver­tė, bet vel­tui – ver­ti­mų be­veik nie­kas ne­spaus­di­no. Lai­mei, kaž­kiek ma­te­ria­liai par­em­da­vo Va­ka­ruo­se gy­ve­nan­tys se­ni pa­žįs­ta­mi – Jur­gis Bal­tru­šai­tis, Ka­zys Pa­kštas, Jo­nas Ais­tis. Kas at­siųs­da­vo ver­tin­gų me­no al­bu­mų, ku­riuos, rei­ka­lui esant, bu­vo ga­li­ma par­duo­ti, kas dra­bu­žių…

Ži­no­ma, at­stum­tų­jų ir „raup­suo­tų­jų“ da­lią pa­ty­rė dau­ge­lis iš trem­čių ir la­ge­rių su­grį­žu­sių lie­tu­vių. Ta­čiau vie­nas da­ly­kas – pa­pras­tas „iš­buo­žin­tas“ kai­mo žmo­gus, ku­rio so­vie­ti­nės Lie­tu­vos par­to­kra­tai tie­siog ne­ken­tė, o ki­tas da­ly­kas – žy­mus in­te­lek­tua­las, pla­čiai ži­no­tas ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, ne­pra­ra­dęs ry­šių su Va­ka­ruo­se prie­globs­tį ra­du­siais anų lai­kų bi­čiu­liais ir ger­bia­mas Lie­tu­vo­je li­ku­sios jau­nes­nės in­te­lek­tua­lų kar­tos. Tad J. Ke­liuo­tį lie­tu­viš­kie­ji ko­mu­nis­tai ir jų įran­kis KGB smau­gė tu­rė­da­mi la­bai kon­kre­tų tiks­lą – pri­vers­ti vie­šai nu­si­lenk­ti so­vie­ti­nei sant­var­kai ir tar­nau­ti jų pro­pa­gan­dos ma­ši­nai.

Ta­čiau net žiau­riau­siam KGB pre­sui J. Ke­liuo­tis pa­si­ro­dė per kie­tas rie­šu­tas. Kaip tei­gia šį jo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį nag­ri­nė­ju­si is­to­ri­kė Li­na Oku­li­čiū­tė, „J. Ke­liuo­tis ne­pa­lai­kė so­vie­tų val­džios Lie­tu­vo­je, daž­nai reiš­kė jai ne­apy­kan­tą“. Pa­sak jos, „in­te­lek­tua­las pa­si­žy­mė­jo tvir­to­mis an­ti­so­vie­ti­nė­mis nuo­sta­to­mis. Jis ka­te­go­riš­kai tvir­ti­no ne­sąs ar­tis­tas ir ne­mo­kąs veid­mai­niau­ti, kad keis­tų vaid­me­nį ke­lias­de­šimt kar­tų per die­ną, bei vi­so­mis iš­ga­lė­mis sten­gė­si ne­pa­lūž­ti“.

Iš jau mi­nė­tos J. Ke­liuo­čio ope­ra­ty­vi­nio ty­ri­mo by­los me­džia­gos ma­ty­ti, kaip sto­jiš­kai ir iro­niš­kai J. Ke­liuo­tis rea­guo­da­vo į agen­tų ban­dy­mus įkal­bė­ti jį par­eikš­ti bent kris­le­lį pa­lan­ku­mo so­vie­tams. Jis aiš­ki­no, kad ga­li bū­ti jiems dė­kin­gas ne­bent už dvi „eks­kur­si­jas“ į Si­bi­rą ir 15 rub­lių pen­si­jos. O 1961-ai­siais, ofi­cia­liai ta­pęs in­va­li­du ir pa­ga­liau ga­vęs iš val­džios kuk­lų būs­tą, teiš­ta­rė: „Da­bar ga­lė­siu bal­suo­ti ir už ko­mu­niz­mą.“

Ne­ži­nia, ar to­kį par­eiš­ki­mą oku­pan­tai pri­ėmė rim­tai, ar tie­siog dar kar­tą nu­ta­rė pa­mė­gin­ti pri­vers­ti in­te­lek­tua­lą pa­keis­ti pa­žiū­ras ar­ba bent jau vie­šai tai dek­la­ruo­ti, bet ne­tru­kus ko­mu­nis­tų par­ti­jos ofi­cio­zo „Tie­sa“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Gen­ri­kas Zi­ma­nas pa­mė­gi­no as­me­niš­kai įkal­bė­ti J. Ke­liuo­tį bend­ra­dar­biau­ti so­vie­ti­nė­je spau­do­je. Be abe­jo, jo­kių re­zul­ta­tų šis po­kal­bis ne­da­vė. Pa­sak L. Oku­li­čiū­tės, tam tu­rė­jo įta­kos ir di­džiu­lė lie­tu­vių iš­ei­vi­jos sim­pa­ti­ja KGB kan­ki­na­mam ra­šy­to­jui. „Min­tis, jog iš­ei­vi­ja ga­li pa­lai­ky­ti jį par­si­da­vė­liu, in­te­lek­tua­lui bu­vo ne­priim­ti­na. An­tai 1968 me­tais JAV lai­kraš­čiai iš­spaus­di­no jo nuo­trau­ką su an­traš­te „Ke­liuo­tis ko­vo­ja su ko­mu­niz­mu“. To­kį iš­ei­vi­jos žings­nį se­no­sios kū­ry­bi­nės in­te­li­gen­ti­jos at­sto­vas su­vo­kė kaip mo­ra­li­nį pa­lai­ky­mą“, – tei­gia is­to­ri­kė.

Tie­sa, G. Zi­ma­nas ir ne­ga­lė­jo dė­ti di­de­lių vil­čių pa­lenk­ti J. Ke­liuo­tį. Mat dar 1959-ai­siais LSSR KGB pir­mi­nin­kas Ka­zi­mie­ras Liau­dis in­for­ma­vo LKP CK pir­mą­jį se­kre­to­rių An­ta­ną Snieč­kų apie ra­šy­to­jo ne­no­rą bend­ra­dar­biau­ti su so­vie­tais ne­tgi li­te­ra­tū­ros kri­ti­kos sri­ty­je. Tuo­met J. Ke­liuo­tis griež­tai at­si­sa­kė par­ašy­ti Vy­tau­to Rim­ke­vi­čiaus kny­gos „Stu­den­tai“ re­cen­zi­ją, aiš­kin­da­mas, kad nė­ra so­vie­ti­nių kū­ri­nių spe­cia­lis­tas.

Vi­lio­nės ir bauginimai

Vis dėl­to pa­veik­ti J. Ke­liuo­tį mė­gin­ta ir to­liau, tik tuo­met tai da­ry­ta su­bti­liau, pa­si­tel­kiant jau ne to­kius už­kie­tė­ju­sius sta­li­nis­tus kaip G. Zi­ma­nas, o, tar­ki­me, se­nus „Nau­jo­sios Ro­mu­vos“ lai­kų bi­čiu­lius, to­kius kaip so­vie­ti­nis kul­tū­ros mi­nis­tras Juo­zas Ba­nai­tis. Kaip kny­go­je „Ma­no au­to­biog­ra­fi­ja“ pri­si­me­na pats J. Ke­liuo­tis, J. Ba­nai­tis jam sy­kį at­siun­tė laiš­ką, kvies­da­mas sku­biai su­si­tik­ti mi­nis­te­ri­jo­je. Štai kaip ra­šy­to­jas pa­sa­ko­ja apie šį su­si­ti­ki­mą: „Man at­vy­kus į jo ka­bi­ne­tą, jis ma­ne su­tin­ka iš­skės­to­mis ran­ko­mis. At­si­sė­da­me prie ap­va­lio­jo sta­liu­ko ir pra­de­da­me at­vi­rą ir drau­giš­ką po­kal­bį. Iš pra­džių pa­si­tei­rau­ja, ar aš ge­rai pa­il­sė­jau Pa­lan­go­je. Pa­skui pa­sa­ko, kad par­ti­ja ir vy­riau­sy­bė jį įga­lio­ju­si ma­ni­mi rū­pin­tis ir ma­ne glo­bo­ti. Pa­si­tei­rau­ja, ar aš ne­su­tik­čiau iš­vyk­ti kur nors į pro­vin­ci­ją, ten bū­tų leng­viau gau­ti dar­bo.“ Kai J. Ke­liuo­tis pri­me­na jam esąs in­va­li­das ir ne­ga­lįs dirb­ti kur nors po aš­tuo­nias va­lan­das, J. Ba­nai­tis iš kar­to pa­siū­lo dirb­ti li­te­ra­tū­ri­nį dar­bą, pa­vyz­džiui, gy­ven­ti iš ver­ti­mų. „Bet kad jų nie­kas ne­duo­da“, – sa­ko J. Ke­liuo­tis. „Ne­duo­da, to­dėl, kad iki šiol bu­vo užd­raus­ta. Aš pa­si­kal­bė­siu su Spau­dos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku Fe­lik­su Bie­liaus­ku, su gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lei­dyk­los va­do­vais ir su li­te­ra­tū­ros žur­na­lų re­dak­to­riais, ir vė­liau jūs vi­sur gau­si­te dar­bo. Tik jūs pa­sis­ten­ki­te dau­giau ne­er­zin­ti val­džios“, – pra­šo J. Ba­nai­tis.

Tai bu­vo vis siū­lo­mi me­duo­liai – spran­gūs, kie­ti, bet vis dėl­to me­duo­liai. O juk bū­ta ir bo­ta­gų. Ką ten bo­ta­gų – tie­siog at­vi­rų gra­si­ni­mų su­si­do­ro­ti fi­ziš­kai. J. Ba­nai­čio klau­si­mą apie J. Ke­liuo­čio poil­sį Pa­lan­go­je anks­tes­nė­je pa­strai­po­je pa­mi­nė­jo­me ne­at­si­tik­ti­nai. Štai dar vie­nas pa­ties ra­šy­to­jo pa­pa­sa­ko­tas epi­zo­das, nu­ti­kęs jam grį­žus iš pa­jū­rio. Tuo­met pas J. Ke­liuo­tį į na­mus užė­jęs ra­šy­to­jas Ro­mual­das Lan­kaus­kas be užuo­lan­kų par­eiš­kė: „At­si­ti­ko la­bai įdo­mus da­ly­kas. Jums iš­vy­kus į Pa­lan­gą, Sau­gu­mo ko­mi­te­tas iš Lie­tu­vos kom­par­ti­jos cen­tro ko­mi­te­to pa­pra­šė lei­di­mo jus Pa­lan­go­je lik­vi­duo­ti…“ – „Ma­ne lik­vi­duo­ti?“ – aps­tul­bo J. Ke­liuo­tis. „Taip, la­bai pa­pras­tai, lik­vi­duo­ti! – pa­tvir­ti­no R. Lan­kaus­kas – Už tai, kad jūs per gar­siai ir per taik­liai kri­ti­kuo­ja­te ta­ry­bi­nę ti­kro­vę.“

Su­nku pa­sa­ky­ti, ar tai bu­vo efek­tin­gų po­zų ne­ven­gian­čio R. Lan­kaus­ko fan­ta­zi­jos, ar ra­šy­to­jas če­kis­tų bu­vo pa­pra­šy­tas pa­gąs­din­ti J. Ke­liuo­tį. Ta­čiau tu­rint gal­vo­je so­vie­tams ne­įti­ku­sio poe­to Ka­zio Ja­ku­bė­no, ku­rį nu­žu­dė ka­gė­bis­tai, li­ki­mą, ne­ga­li­ma at­mes­ti ir at­ve­jo, kad to­kie ke­ti­ni­mai anks­čiau ar vė­liau ga­lė­jo bū­ti įgy­ven­din­ti.

Vi­sa tai, ži­no­ma, prie­lai­dos. Bet tai, kad KGB bu­vo ap­su­pęs J. Ke­liuo­tį bent pus­šim­čio agen­tų tink­lu ir kad pla­na­vo bei nuo­lat vyk­dė prieš jį pro­vo­ka­ci­jas – jau ne­nu­gin­či­ja­mi fak­tai.

Voratinklis

Pra­dė­ki­me nuo agen­tų. Pa­sak L. Oku­li­čiū­tės, in­te­lek­tua­lą su­po įvai­rių ka­te­go­ri­jų agen­tū­ra – in­for­ma­to­riai, vi­di­niai, ar­chy­vi­niai, už­sie­nio ir įta­kos agen­tai. Nuo 1950-ųjų iš­ti­sus 28 me­tus J. Ke­liuo­tį se­kė iš­ti­sas pen­kias­de­šimt še­šių agen­tų pul­kas. Kas jie to­kie, mes ti­kriau­siai taip ir ne­su­ži­no­si­me, ta­čiau ga­li­ma pa­mi­nė­ti bent ke­le­tą by­lo­se iš­li­ku­sių įta­kos agen­tų sla­py­var­džių: Alia, Ta­kas, Mi­ras, Zig­mas, Ber­ži­nis, Ži­lins­kas, Vy­tas, Ša­tas ir Gin­ta­ras. Šie J. Ke­liuo­tį su­po daž­niau­siai ir gal­būt net pri­klau­sė ar­ti­mų ra­šy­to­jo bi­čiu­lių bū­riui. Ži­no­ma ir tai, kad tarp agen­tų bū­ta ir dai­li­nin­kų, ir ra­šy­to­jų, ir bib­lio­te­ki­nin­kų ir net bu­vu­sių po­li­ti­nių ka­li­nių. L. Oku­li­čiū­tės dar­be mi­ni­mi kad ir to­kie at­ve­jai: „1958 m. LSSR KGB pir­mi­nin­kas K. Liau­dis pa­tvir­ti­no agen­tū­ri­nių-ope­ra­ty­vi­nių prie­mo­nių sie­kiant nu­trauk­ti J. Ke­liuo­čio an­ti­so­vie­ti­nius veiks­mus pla­ną. Iš pra­džių bu­vo su­pla­nuo­tas agen­to Ute­niš­kio, bu­vu­sio po­li­ti­nio ka­li­nio, ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais pa­ži­no­ju­sio J. Ke­liuo­tį, „ne­ti­kė­tas“ su­si­ti­ki­mas su juo „Tė­vy­nės bal­so“ lai­kraš­čio re­dak­ci­jo­je. LSSR moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­kos dar­buo­to­jas agen­tas Alia bu­vo pa­si­telk­tas no­rint iš­kvos­ti in­te­lek­tua­lo ry­šius su iš­ei­vi­ja.“

O ir kad­ri­niai če­kis­tai ne­veng­da­vo šmė­žuo­ti J. Ke­liuo­čio aki­ra­ty­je. Kaip ga­li­me su­ži­no­ti iš Ka­ro­li­nos Au­ge­vi­čiū­tės už­ra­šy­tų ra­šy­to­jo bi­čiu­lio Ka­zio Al­fon­so Skrins­kos pri­si­mi­ni­mų, kuk­lia­me J. Ke­liuo­čio būs­te nuo­lat lan­ky­da­vo­si įvai­riau­si žmo­nės – pa­žįs­ta­mi ir ne­la­bai. At­ei­da­vę ir če­kis­tai. Aiš­ku, be ka­ri­nių uni­for­mų. Įsi­mai­šy­da­vo tarp sve­čių ir klau­sy­da­vo, apie ką vi­si kal­ba­si, kad pa­skui tu­rė­tų pre­teks­tą vėl iš­kvies­ti tar­dy­ti. Tik J. Ke­liuo­tis vis jaus­da­vęs, ku­rie yra iš KGB gre­tų, ir klaus­da­vo jų: „Na, ar tu­rit po­pie­rių, kad ga­lit čia pas ma­ne at­ei­ti?“ To­kie su­si­gės­da­vo ir iš­ei­da­vo. Aiš­ku, ne vi­sa­da jis pa­tai­ky­da­vo at­spė­ti, ku­rie pri­klau­sė sau­gu­mie­čiams.

Vis­gi nuo per­se­kio­to­jų jis ne­bėg­da­vo. Vi­sa­da ati­duo­da­vo sa­vo pus­tuš­tę pi­ni­gi­nę sau­gu­mie­čiams, kai šie no­rė­da­vę jį ap­kraus­ty­ti, ir sa­ky­da­vo: „Iš­siim­kit pi­ni­gus ir ei­kit.“ Šie taip ir pa­sielg­da­vę. Dar J. Ke­liuo­tis ži­no­jo, kad na­mie pri­kai­šio­ta bla­kių: „Kai at­ei­da­vau į sve­čius ir nie­ko ne­bū­da­vo, o jis no­rė­da­vo at­vi­riau ką pa­pa­sa­ko­ti, tai už­mes­da­vo ant te­le­fo­no rankš­luos­tį“, – pa­sa­ko­jo A. Skrins­ka. Jis tei­gė ne­tgi bu­vęs pa­pra­šy­tas iš­ar­dy­ti tą te­le­fo­ną. Iš­ar­dė, ta­čiau bla­kės ne­ra­do.

Če­kis­tai į J. Ke­liuo­čio na­mus įsi­trin­da­vo ir ki­tais bū­dais, tar­ki­me, ap­si­me­tę kuo ki­tu, nei yra iš ti­krų­jų. L. Oku­li­čiū­tės stu­di­jo­je mi­ni­mas at­ve­jis, kai 1958-ai­siais, ra­šy­to­jui su­sir­gus, vie­nas agen­tas at­ei­da­vęs su­leis­ti jam vais­tų. „Ap­si­lan­kęs va­di­na­ma­sis dak­ta­ras tei­rau­da­vo­si įvai­rių da­ly­kų, ste­bė­jo, ar ne­si­kei­čia in­te­lek­tua­lo po­žiū­ris į tarp­tau­ti­nę po­li­ti­ką, ir pan. Ta­čiau nuo­la­ti­nis įky­rus „dak­ta­ro“ kvo­ti­mas ir ne­aiš­kus vais­tų po­vei­kis su­kė­lė J. Ke­liuo­čiui įta­ri­mą. In­te­lek­tua­las nu­jau­tė, kad „dak­ta­ras“ ga­li bū­ti KGB agen­tas, ir pa­blo­gė­jus svei­ka­tai jo pa­slau­gų at­si­sa­kė: „Ma­tyt, no­ri nu­nuo­dy­ti.“

Nie­ko nuo­sta­baus, kad il­gai­niui J. Ke­liuo­tis ta­po ne toks at­la­pa­šir­dis ir pa­tik­lus. Ypač jis pa­si­kei­tė su­ži­no­jęs apie vie­no sa­vo ar­ti­mo drau­go iš­da­vys­tę – šis, ne­at­lai­kęs są­ži­nės prie­kaiš­tų, pats pri­si­pa­ži­no se­kęs ra­šy­to­ją. „Tu­riu drau­gų, ku­rie ma­ne iš­duo­da, ge­ri drau­gai, nu­vyks­tu, vai­ši­na ir sa­ko – mū­sų šei­mos na­rys, o pa­skui sau­gu­mas pa­siū­lo bran­gų už­mo­kes­tį ir ma­ne iš­duo­da“, – to­kie J. Ke­liuo­čio žo­džiai už­fik­suo­ti vie­no­je „ob­jek­to“ klau­sy­mo­si su­ves­ti­nė­je.

Iš ti­krų­jų ka­gė­bis­tai J. Ke­liuo­čio klau­sė­si ir jį ste­bė­jo 24 va­lan­das per par­ą. O ir jam skir­tas bu­tas An­ta­kal­ny­je, na­me, ku­rio pir­ma­me aukš­te vei­kė ka­vi­nė, res­to­ra­nas ir ku­li­na­ri­jos par­duo­tu­vė, bu­vo la­bai pa­lan­kus ne tik agen­tū­ri­niam, bet ir tech­ni­niam se­ki­mui. Be to, ra­šy­to­jas daž­nai lan­ky­da­vo­si gre­ta esan­čio­je „Kregž­du­tės“ ka­vi­nė­je, ku­rio­je bū­da­vo ne tik KGB agen­tų, bet ir įvai­riau­sios se­ki­mo tech­ni­kos. O tech­ni­nių prie­mo­nių če­kis­tai ti­krai ne­sto­ko­jo. Tai ir va­di­na­mo­ji T – slap­tas pa­tal­pų klau­sy­mas, ir prie­mo­nė S – te­le­fo­no po­kal­bių įra­ši­nė­ji­mas, ir prie­mo­nė N – jau mi­nė­tos va­di­na­mo­sios bla­kės. O ką jau kal­bė­ti apie ko­res­pon­den­ci­jos ti­kri­ni­mą, slap­tas kra­tas, ne­pa­lie­kant jo­kių pėd­sa­kų. Be­je, pa­nau­do­da­mi pa­sta­rą­jį bū­dą če­kis­tai mė­gi­no su­ras­ti, kur J. Ke­liuo­tis sle­pia sa­vo ra­šo­mus pri­si­mi­ni­mus. Re­gis, to pa­da­ry­ti jiems taip ir ne­pa­vy­ko – an­traip šian­dien mes ne­tu­rė­tu­me ga­li­my­bių nei jų skai­ty­ti, nei ci­tuo­ti.

Pa­sku­ti­nė provokacija

1970 me­tais bu­vo su­da­ry­tas dar vie­nas ope­ra­ty­vi­nis pla­nas J. Ke­liuo­čiui pa­lauž­ti. Svar­biau­sias če­kis­tų tiks­las da­bar bu­vo vie­nas – pri­vers­ti di­si­den­tą vie­šai pa­kal­bė­ti so­vie­ti­nė­je spau­do­je. Ne­lai­mei, jiems tai pa­vy­ko – iš­se­kęs nuo nuo­la­ti­nio per­se­kio­ji­mo ir te­ro­ri­za­vi­mo di­si­den­tas su­ti­ko par­ašy­ti po­li­tiš­kai ga­na ne­utra­lius ap­mąs­ty­mus, ku­riuos pa­va­di­no „Da­bar­ti­nė Lie­tu­va. Šian­die­ni­nės ma­no min­tys“. Da­bar ga­li­ma tik spė­lio­ti, ko­kio re­zul­ta­to ti­kė­jo­si ra­šy­to­jas. Bet grei­čiau­siai, bū­da­mas pa­do­rus ir są­ži­nin­gas žmo­gus, jis ti­kė­jo­si, jog sau­gu­mie­čiai tie­siog pa­skelbs ne­iš­krai­py­tas jo min­tis ir pa­ga­liau pa­liks jį ra­my­bė­je.

De­ja. Į pil­ką če­kis­to kos­tiu­mo ran­ko­vę įvilk­ta ne­ma­to­ma ran­ka vi­siš­kai su­dar­kė J. Ke­liuo­čio min­tis. Jau vien pa­keis­tas ra­ši­nio pa­va­di­ni­mas – „Til­tas, ku­rio dar nė­ra“ – lei­do nu­jaus­ti, kad jis ne­tu­rės nie­ko bend­ra su J. Ke­liuo­čio min­ti­mis. Ir ti­krai – ra­ši­nė­lis šlo­vi­no so­vie­ti­nės Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­sie­ki­mus, ra­gi­no nu­ties­ti tarp lie­tu­vių ir iš­ei­vi­jos „kul­tū­ri­nio bend­ra­vi­mo til­tą, par­em­tą kū­ry­bos ir gi­lios at­sa­ko­my­bės už gim­to­jo kraš­to kul­tū­rą kons­truk­ci­jo­mis“ ir pa­brė­žė, kad „bet ku­rie kul­tū­ri­niai ry­šiai, kon­tak­tai ne­tu­rė­tų bū­ti nu­kreip­ti prieš Ta­ry­bų Lie­tu­vą“.

Ne­va J. Ke­liuo­čio ra­šy­tas straips­nis iš­tri­mi­tuo­tas skam­biai – jį pa­skel­bė ne tik žur­na­las „Kul­tū­ros ba­rai“, bet ir iš­ei­vių skai­to­mas „Gim­ta­sis kraš­tas“, jį per­pa­sa­ko­jo mask­viš­kė „Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“, o ga­liau­siai 1972-ai­siais nu­ti­ko vi­sai ne­re­gė­tas da­ly­kas – sa­vai­traš­tis „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“ iš­kil­min­gai pa­svei­ki­no iki tol nie­kie­no ne­pri­si­min­tą J. Ke­liuo­tį 70-me­čio ju­bi­lie­jaus pro­ga.

At­ro­dy­tų, štai ir vis­kas – di­si­den­tas J. Ke­liuo­tis pa­ga­liau nu­si­len­kė de­šimt­me­čiais jį ka­li­nu­siai, kan­ki­nu­siai, ma­ri­nu­siai ba­du ir vi­sais įma­no­mais bū­dais spar­džiu­siai so­vie­tų val­džiai. Liūd­na, bet ne­ma­ža Va­ka­rų iš­ei­vi­jos da­lis tuo pa­ti­kė­jo. Pik­ti­no­si. Smer­kė. Ne­ga­lė­jo su­pras­ti ti­kro ir nuo­šir­daus Lie­tu­vos pa­trio­to poel­gio. Tuo tar­pu če­kis­tai try­nė ran­kas. LSSR KGB pir­mi­nin­kas Juo­zas Pet­ke­vi­čius in­for­ma­vo LKP CK, kad J. Ke­liuo­čio pub­li­ka­ci­ja bu­vo mo­ra­liai smog­ta lie­tu­vių emig­ra­ci­jai.

Ta­čiau šis ra­por­tas vis dėl­to skam­bė­jo la­biau kaip par­adi­nės fan­fa­ros, o ne kaip tie­sa. Dau­ge­lis iš­ei­vių su­pra­to, kad šis straips­nis – tie­siog bjau­ri KGB pro­vo­ka­ci­ja. Štai kad ir Ame­ri­ko­je gy­ve­nęs žur­na­lis­tas Ste­pas Vy­kin­tas iš kar­to pa­ste­bė­jo: „Kiek pa­žįs­tu J. Ke­liuo­čio kal­bą ir sti­lių, man su­si­da­ro įspū­dis, kad J. Ke­liuo­čio straips­nis yra ne jo pa­ties ra­šy­tas, o tik pa­si­ra­šy­tas. Tai bū­tų vi­sai nor­ma­lu, nes bol­še­vi­ki­nė­je sis­te­mo­je ra­šy­to­jai yra pri­ver­čia­mi pa­si­ra­šy­ti raš­tus, ku­rių pa­tys ne­ra­šo, o tik pa­si­ra­šo. Juk leng­viau pa­si­ra­šy­ti, ne­gu vėl ken­tė­ti ne­pa­ke­lia­mas trem­ties kan­čias Si­bi­re.“ Ta­čiau ar daug kas ži­no­jo, kad bū­tent šis par­ašas vos ne­kai­na­vo J. Ke­liuo­čiui gy­vy­bės – pa­ma­čiu­sį ne­at­pa­žįs­ta­mai su­dar­ky­tą sa­vo ra­ši­nį ir su­pra­tu­sį, ko­kias pa­sek­mes su­kels ši pro­vo­ka­ci­ja, jį be­veik iš­ti­ko in­fark­tas.

Vė­liau di­si­den­tas be ga­lo iš­gy­ve­no dėl kiek­vie­no nu­trū­ku­sio ry­šio su už­jū­rio bi­čiu­liais, dėl kiek­vie­nos pa­si­bai­gu­sios drau­gys­tės su tais, ku­rie jį lai­kė bi­čiu­liu Lie­tu­vo­je, nors, kaip mi­nė­jo­me, ne vi­si J. Ke­liuo­tį smer­kė ir ne vi­si ti­kė­jo jo „iš­da­vys­te“. O tuo me­tu če­kis­tai ėmė dar la­biau smaug­ti li­go­tą pa­lū­žu­sį žmo­gų. LSSR KGB pir­mi­nin­kas J. Pet­ke­vi­čius raš­te LKP CK se­kre­to­riui An­ta­nui Bar­kaus­kui siū­lė J. Ke­liuo­tį ak­ty­viai nau­do­ti ir ki­to­se pro­pa­gan­di­nė­se prie­mo­nė­se, o kad ati­trauk­tų nuo „na­cio­na­lis­tų“, re­ko­men­da­vo su­teik­ti jam ma­te­ria­li­nę pa­gal­bą.

Rei­kia pa­ste­bė­ti ir tai, kad pro­vo­ka­ci­ja su J. Ke­liuo­čiu ta­po ko­ne chres­to­ma­ti­niu pa­vyz­džiu vi­sam so­vie­ti­niam sau­gu­mui ir net pa­te­ko į spe­cia­lų lei­di­nį „Sbor­nik KGB SSSR“ kaip sėk­min­giau­sios ope­ra­ci­jos pa­vyz­dys, iš ku­rio tu­rė­tų mo­ky­tis vi­si če­kis­tai.

Tie­sa, pa­ties J. Ke­liuo­čio sau­gu­mie­čiams dau­giau, re­gis, ne­pri­rei­kė. Po mi­nė­tos pro­vo­ka­ci­jos jo įta­ka jau bu­vo ge­ro­kai su­men­ku­si. O ir sve­čių pa­si­li­go­ju­sio, be­veik ap­kur­tu­sio ir re­tai kur iš­ei­nan­čio se­nu­ko na­muo­se pa­si­ro­dy­da­vo vis ma­žiau ir ma­žiau. Ga­liau­siai, 1978 me­tų ge­gu­žės 24 die­ną ope­ra­ty­vi­nė­je by­lo­je at­si­ran­da įra­šas: „J. Ke­liuo­tis prieš­iš­kai ne­be­vei­kia (…). Jis ne­be­ke­lia pa­vo­jaus so­vie­ti­nei tė­vy­nei.“ Ne­tru­kus ke­tu­riais po­pie­riaus to­mais vir­tęs kan­kin­to ir traiš­ky­to žmo­gaus li­ki­mas nu­gu­lė dul­kė­ti į ar­chy­vą. O dar po pen­ke­rių me­tų į Vil­niaus Ro­kan­tiš­kių ka­pi­nes at­gu­lė ir pats J. Ke­liuo­tis.