Vykstant pokyčiams visuomenėje, kaita turi vykti ir jos institucijose, turi kisti priemonės. Tikslo ir kokybės sampratos vis apibrėžiamos naujaip. Ką naujomis aplinkybėmis turėtų „daryti“ mokykla? Kokia ji turėtų būti? Kaip atskirti, kuri mokykla „gera“, kuri „prasta“? Kas yra „gera mokykla“, kaip galima tokią mokyklą apibūdinti, savo straipsnyje aptaria internetinės platformos „TeachThought“ direktorius, buvęs anglų kalbos mokytojas, Institute for Habits of Mind socialinio mokymosi ekspertas Terry Heickas straipsnyje „The Characteristics Of A Good School“.

Kaip aiškina švietimo ekspertas, viskas prasideda žmogaus lygmenyje, nors kaita, tarpusavio sąveika yra kur kas platesnis klausimas. Tarkime, mokyklos yra tiesiog didesnių ekosistemų elementai. Artimiausios ekosistemos, kuriose jos dalyvauja ir veikia, – žmonių ir kultūrinė. Jei šiose ekosistemose įvyksta bet koks pokytis, tuomet keičiasi ir visi kiti elementai. Kaip gamtoje, – kai lyja, teka upeliai, sudrėksta pievos, žydi dobilai, zuja bitės. Kai įsivyrauja sausra, viskas išdžiūsta, nyksta, sustingsta.

Technologijų pažanga lemia mums reikiamų procesų ir priemonių kaitą, – to mes siekiame, nes norime naujovių.

Tas pat vyksta ar bent jau turėtų vykti ir švietime. Įvertinkime bent jau kelias svarbiausias pažangaus mokymo(si) idėjas: mobilusis mokymasis, skaitmeninė visuomenė, projektinis mąstymas, kūrybiškumas, skaitmeninis raštingumas, nauji gebėjimai, naujas ugdymo turinys… Galimybė jas įgyvendinti, taikyti ir naudotis teikia besimokančiajam didžiulę naudą. Tačiau visų šių naujovių skverbimasis į mokyklas, klases, metodus, pagaliau mąstyseną griauna ten nusistovėjusią tvarką.

Terry Heickas pastebi, jog jeigu nauji dalykai diegiami mažai ką keičiant kitur, nyksta autentiškumas. Pačiai ekosistemai iškyla pavojus.

Mokyklos tikslas pokyčių epochoje

Tad ko ir kaip turėtų būti mokoma mokykloje? Kaip išsiaiškinti, ar mokoma gerai? Į šiuos itin svarbius klausimus reikėtų bandyti atsakyti atsižvelgiant į turimus socialinius poreikius, mokytojų gebėjimą mokyti, taip pat galimybes naudotis mokykloje technologijomis. Bet galima taikyti ir visiškai priešingą metodą, kuris turėtų būti žinomas visiems mokiniams. Būtina matyti visą kontekstą. Reikėtų su didžiuliu noru ir užsidegimu išsiaiškinti, smulkiai išnagrinėti – taip kaip dėmesingai domimės savo automobilio kuro sąnaudomis ir kaina, planšetinių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų veikimo sparta, laikrodžių mechanizmų tikslumu – kaip veikia mokyklų sistema, ko ir kaip mokosi mokiniai. Šiuolaikiniuose akademiniuose švietimo standartuose vadovaujamasi žinių perteikimo ir jų gausinimo principais. Terry Heicko vertinimu, tai pasenęs požiūris į mokymąsi, trukdantis švietimui atsinaujinti.

„Kodėl švietimas kaip sistema negalėtų persitvarkyti taip veržliai kaip skaitmeninės technologijos?“ – klausia švietimo ekspertas. Turima ugdymo programa turėtų būti tiek lanksti ir gebanti keistis, kad spėtų žengti koja kojon su svarbių šiuolaikinių žinių poreikių kaita. Gal būt, pirmasis žingsnis siekiant naujoviško ir šiuolaikiško požiūrio į mokymą ir mokymąsi būtų bandymas iš naujo įvertinti ugdymo programos kaip mokymosi modelių šerdies idėją.

Aišku, galima laikytis „mažiau reiškia daugiau“ požiūrio. Tačiau toks požiūris per daugelį metų „išsikvėpė“. Šiais laikais, galimybių gauti įvairiausios informacijos, išmaniosios debesijos, gilėjančių socialinių-ekonominių skirtumų epochoje, galima būtų svarstyti, ar iš viso reikėtų mokyti turininių dalykų. Gal būt, verčiau mokyti vaikus mąstyti, surasti savo mokymosi būdus, kurti nepaprastus dalykus, turinčius vertę jiems patiems ir jų aplinkai?

Terry Heickas pripažįsta, jog anksčiau manė, kaip būtų puiku, jei mokiniai išmoktų skaityti, rašyti, skaičiuoti, argumentuoti, išskirti pagrindinę mintį bei visokiais kitais būdais įsisavinti (dabar jau valstybės reglamentuotą) žinių visumą, kad išmoktų mąstyti ir operuoti sudėtingomis idėjomis, kurti nuostabius dalykus bei patys susivokti ir rasti savo vietą procese. Tikėjo, kad, kuo vaikai turės tvirtesnį ir visapusiškesnį žinių pamatą, tuo labiau tikėtina, kad jiems pavyks sukurti stiprų identitetą, tapti tolerantiškiems įvairiausioms nuomonėms, daryti gerus darbus, dirbti savo vietoje, šalyje, mąstyti globaliai bei kurti geresnį pasaulį.

Tačiau mokykloje, kurioje mokymas(is) grindžiamas modeliu „svarbiausia – ugdymo programa“, vadovaujamasi pagrindine prielaida: „jei jie tai žino, gali tai daryti, tai ir bus rezultatas“. Tačiau taip nėra. Mes linkę daugiau švęsti mokyklos sėkmę, o ne tai, kiek pasisekė patiems žmonėms. Kuriame „geras mokyklas“, kurias baigia daugybė mokinių, puoselėjančių nedaug vilčių dėl ateities. Kodėl taip atsitinka? Ar gali mokykla vadintis „gera“, jei ją baigia mokiniai, nepažinę patys savęs, pasaulio, nesuvokę savo vietos jame?

Tuomet dar kartą pabandykime iš naujo apibūdinti, kas yra „gera mokykla“.

Kas būdinga „gerai mokyklai“?

Gera mokykla skatins tobulėti bendruomenę, kurioje mokykla veikia ir kuriai ji tarnauja.

Gera mokykla gali greitai prisitaikyti prie žmonių poreikių ir technologijų kaitos.

Gera mokykla parengia mokinius, kurie ne tik moka skaityti ir rašyti, bet ir nori tą daryti.

Gera mokykla mato, kokia ji iš tikrųjų yra.

Gera mokykla turi įvairių ir patikimų priemonių sėkmei įvertinti. Mokinių šeimos ir bendruomenės jas supranta ir vertina.

Geroje mokykloje gausu mokinių, kurie ne tik „daug“ supranta, bet žino, ką verta suprasti.

Geroje mokykloje suprantama, kad visko padaryti neįmanoma, todėl siekiama daryti tai, kas būtina ir geriausia.

Gera mokykla padeda tobulėti kitoms mokykloms ir susijusioms kultūros organizacijoms.

Geros mokyklos durys visuomet atvertos. (Mokykla – ne fabrikas.)

Gera mokykla pasirūpina, kad kiekvienas mokinys ir jo šeimos nariai jaustųsi laukiami ir vienodai gerai suprasti.

Geroje mokykloje gausu mokinių, kurie ne tik užduoda puikius klausimus, bet ir klausinėja labai dažnai ir atkakliai.

Gerose mokyklose mokiniai pasikeičia patys; mokiniai pakeičia puikias mokyklas.

Geroje mokykloje suprantama, kuo skiriasi sugadintas mąstymas nuo nepavykusio įgyvendinimo.

Geroje mokykloje kalbama joje besimokančių mokinių kalba.

Geroje mokykloje nedalinami tušti pažadai, nekuriami kilnūs, bet klaidinantys pareiškimai apie mokyklos misiją, joje mokinių tėvai ir bendruomenės nariai nebūna užliūliuojami kalbomis apie mokymą ir mokymąsi.

Geroje mokykloje vertinami joje dirbantys mokytojai ir vadovai, taip pat mokinių tėvai kaip pagalbininkai siekiant mokinių sėkmės.

Geroje mokykloje pirmenybė teikiama individualizuotam, o ne diferencijuotam mokymui(si).

Geroje mokykloje mokoma mąstyti, o ne įsisavinti žinias.

Geroje mokykloje technologijos, ugdymo programa, politika ir kiti sisteminiai elementai „tampa nematomi“. (Ar kada nuėję į baletą matėte, kad didžiausias dėmesys būtų skiriamas pavieniams judesiams?)

Gera mokykla nepakanti blogos kultūros apraiškoms. Čia neras sau vietos nepakantumas dėl rasinių, gaunamų pajamų, religinių įsitikinimų, lyčių skirtumų, nebus toleruojamas neraštingumas ir abejingas požiūris į aplinką.

Geroje mokykloje parengiami mokiniai, kurie suvokia save esamose sąlygose, jiems suprantamose ir pasirinktose aplinkybėse. Čia kalbama apie kultūrą, bendruomenę, kalbą ir specialybę.

Geroje mokykloje parengiami mokiniai, turintys savų, konkrečių svajonių dėl ateities, kurias jie gali išsakyti, jomis tikėti ir pasidalinti su aplinkiniais.

Geroje mokykloje parengiami mokiniai, kurie geba atjausti, kritikuoti, apginti, mylėti, įkvėpti, dirbti, kurti, atnaujinti, bemaž viską suprasti. Ir daryti visa tai, tarytum tai būtų visiškai įprasta.

Geroje mokykloje bus griaunamas visuomenės polinkis pavydėti, garbinti vartotojiškumą, savintis išteklius, kurių reikia visiems.

Geroje mokykloje labiau rūpi kultūrinė, o ne pedagoginė praktika, mokiniai ir jų šeimų nariai, o ne kitos mokyklos ar užimama padėtis tarp kitų mokyklų.

Geroje mokykloje padedama mokiniams suprasti skirtumą tarp buitinių, kasdieninių žinių, profesinių žinių, akademinių žinių, taikomųjų žinių ir išmintį sudarančių žinių.

Geroje mokykloje bus sugriauti jos pačios modeliai, pertvarkyta praktinė veikla, pakeistos vertybės, nes tokios mokyklos mokiniai yra kūrybingi, jie turi galių veikti, juos sieja tarpusavio ryšiai ir jie patys neprognozuojamai keičiasi.

Geroje mokykloje parengiami mokiniai, kurie geba kritiškai mąstyti apie žmones dominančius dalykus, smalsumą, meniškumą, meistrystę, palikimą, žemdirbystę ir daug kitų dalykų. Ne tik geba, bet ir mąsto.

Gera mokykla padės mokiniams suvokti save istoriniu, šeimos palikimo, socialinio konteksto, sąsajų su visu pasauliu, globalumo požiūriais.

Būdingų bruožų sąrašą galima tęsti?

Šaltinis čia