Emigracija ne toks baisus velnias kaip yra piešiamas. Gyventojų judėjimas bei kėlimasis iš vienos vietos į kitą yra bendras pasaulinės istorijos reiškinys. Lietuvių tauta šiuo atveju nėra išimtis. Tai judėjimo procesai, kurie šiandien nėra kokie nors ypatingesni, nei buvo XIX a. pab.–XX a. pr. Kas pakito nuo to laiko? Gyvenimo sparta, atstumai kiti, geografija platesnė, nebėra „geležinių uždangų“. Naujųjų technologijų dėka dauguma šalių atrodo „ranka pasiekiamos“. Nukeliavimas į kitą pasaulio kraštą pasidarė paprastesnis nei kažkada anksčiau… Atstumas – nėra iššūkis, globalizacija mesteli gerokai didesnius iššūkius. Gyvendami svečioje šalyje, tampame dvigubos tapatybės žmonėmis. Tenka pripažinti, kad niekur nuo to nedingsime. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek to lietuviškumo bus mumyse, mūsų vaikuose. Kaip augs ir kur prigis mūsų vaikų šaknys, ar taps tikrojo ąžuolo šaka, kaip subrandins vaisių, išpuoselėtas, išsaugos gilę. Ar priklausys tam tikram kamienui? Ar šakomis išraižys istoriją, o savo šakelėms leis stiebtis į dangų, skleisti pumpurus ir žaliuoti? Plačiau…