Jei nebūtų iškreipta pati ugdymo esmė, besiremianti dorinėmis, bendražmogiškomis vertybėmis, turėtume visiškai kitą sėkmės rezultatą. Ugdymosi procese žmogus turėtų galėti atskleisti savo prigimtines galias, o ne mokytis pagal nustatytus trafaretus. „Ugdymas ir kultūra yra sąveikaujantys sandai. Jei ugdymo nesusiesime su kultūra, mes neperimsime vertybių ir neperduosime jų jaunajai kartai“, – pilietinės visuomenės  pagrindą įvardija prof. V. Targamadzė.
Plačiau…

Kaip į mokyklas pritraukti jaunus, profesionalius, kūrybingus, motyvuotus žmones, kurie prisidėtų prie mokyklos atsinaujinimo? Kokius žingsnius reikia atlikti, siekiant stiprinti pedagogų rengimo kokybę? Kaip užtikrinti nuolatinį ir sveiką pedagogų atsinaujinimą mokyklose? Kokios galimos verslo ir mokyklų bendradarbiavimo formos ir kokia to nauda abiem pusėms?
Plačiau…

Pradėkime nuo to, kas mes esame, kas yra baltai. Baltų pavadinimas – reikia visuomet tai turėti omeny – yra lingvistinis terminas, XIX amžiaus vidury vokiečių kalbininko Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) pagal Baltijos jūrą įvestas pavadinti tam tikroms kalboms, nuo to laiko vadinamoms baltų kalbomis. Iš jų gyvos, tebevartojamos bėra išlikusios dvi, latvių ir lietuvių, ir dar viena, gyvai nebevartojama, bet rašytiniais šaltiniais pakankamai paliudyta prūsų kalba. Suprantama, anksčiau artimomis kalbomis ar tarmėmis kalbėjo ir kitos aplinkinės gentys, kurios šia prasme irgi priklauso baltams.
Plačiau…

„Nepažįstantieji istorijos lieka vaikai“, „Istorija – gyvenimo mokytoja“ – visiems žinomos antikos išminčių sentencijos. Deja, dažniausiai prasprūstančios pro beprotišku gyvenimo tempu kažkur lekiančios žmonijos individų ausis… Nors ir okupaciniai, ir diktatoriški režimai, griūvančios imperijos palieka ryškius įspaudus žmonių sąmonėje, tautų materialioje kultūroje ir dvasioje, vis dėlto nepakankamai pasimokome iš ankstesnių visuomenių padarytų klaidų, neįsigiliname į skausmingos patirties ženklus.
Plačiau…

Literatūros tyrinėtojui, semiotikui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui prof. Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. sukako 75-eri. Siūlome paskaityti prof. Viktorijos Daujotytės kalbą, pasakytą K. Nastopkos kūrybos vakare Lietuvos rašytojų sąjungoje balandžio 8 d.
Plačiau…

Svajonės niekados nesutampa su realybe. Išdidaus paukščio visada pavargsta sparnai, ir jis priverčiamas nutūpti ant žemės. Taip atsitiko ir mums. Atsikratę svetimųjų priespaudos, likome savo pačių vergai. Tikėjomės teisingumo ir žmoniškumo, o klesti neteisybė, melas, demagogija, pavydas, kerštas, žiaurumas. Manėme bendromis jėgomis kurti ateities Lietuvą, o paskendome savanaudiškumo klampynėje. Baigėsi Maironio patriotinės poezijos laikai – atėjo Maironio satyrų metas. Taigi Maironis ir naujomis sąlygomis išliko aktualus: kiekvienas jo satyros žodis tiksliai atitinka šiandieninę mūsų gyvenimo situaciją.
Plačiau…

Žmogaus atmintis kalbos istorijos požiūriu yra gana trumpa, o istorinė intuicija – gana nepatikima. Nereikia būti kalbininku, norint įsitikinti, kad dar visai neseniai šypseną sukelti galėję naujadarai (pavyzdžiui, mėsainis, žiniasklaida) šiandien yra įprasti, kasdien vartojami lietuvių kalbos žodžiai.
Plačiau…

–        Vadinasi, ginčytis galima netgi su Dievu?
–        Galima. Bet jeigu pajutai, kad viršus jau tavo, žinok – ginčijaisi ne su Juo.
(Kajokas D. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys)

Vadinasi, ginčytis galima netgi su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Donaldu Kajoku? Galima. Bet neskubėk ginčytis, o klausk!
Šį kartą ne apie rašymą. Mane domina ne itin didelis, bet itin būtinas skaitymas.
Plačiau…

„Rašymas man yra būdas suprasti“, – yra sakiusi rašytoja Vanda Juknaitė, kurios knygose atsiveria vienišų, pavargusių žmonių pasaulis. Prisikėlimas čia yra ilgas ir nežmoniškai sunkus. Apysaka „Stiklo šalis“ apie nykų, sunkų motinos, moters gyvenimą. Esė „Išsiduosi. Balsu“ – pokalbiai su beglobiais, nuskriaustais vaikais, kurių stovyklas rašytoja organizuodavo Junkūnuose, „Tariamas iš tamsos“ – dar viena pokalbių knyga su vaikais, kurių gyvenime kažkas yra kitaip, kurie nematę pasaulio spalvų, kurie gyvena daugiavaikėje šeimoje ir turi visas sąlygas būti lauke.
Plačiau…

1991-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė, kovotoja prieš apartheidą, žymi Pietų Afrikos rašytoja Nadine Gordimer per visą gyvenimą anglų kalba parašė per 30 knygų – romanų bei apsakymų rinkinių, kuriuose daugiausia dėmesio skyrė rasinei diskriminacijai bei moraliniams klausimams.
Rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse.
Plačiau…