Žmogus ėjo toliau, jau paliko savo gimtuosius namus ir ganyklą, kurioj lakstė Jūra. Ganyklos dabar nebebuvo, nebuvo jo namų, daržinės, prie kurios galo ankstyvą pavasarį šaldavo širdis iš laimės, kai ant lentos atbrailos pamatydavo tupinčią katę ir kylant į viršų mirgančią šilumą. Pastovėdamas vidury tylių laukų, žmogus traukė toliau, kur žinojo tekant upę ir blizgant gelžkelį. Nakties ramybė, neapsakoma tyla kiek baugino; buvo neramu, kad čia, jau toli nuo buvusių jo namų, po kojomis dunksėjo lyg ir svetima žemė, bedvasė, gal čia niekada nieko ir nebuvo, tiktai miglota prisiminimų linija, kai vaikas žvelgdavo pro langą į tą pusę ir kai rodydavosi, kad tenai, toli, yra jo pažadėtoji žemė.(1)
Plačiau…






