Mes dažnai diskutuojame, kokios turėtų būti literatūros pamokos, kalbame apie tikslus ir uždavinius, apie negalėjimą objektyviau suvokti, kokią įtaką daro meninis žodis.
Bet pamėginkime pamąstyti tokiu aspektu: kokios turėtų būti pamokos, kad mokiniai jas įsimintų? Iš pradžių toks pasiūlymas ne vienam gali pasirodyti juokingas, naivus: jauni asmenys labai nevienodi, jie labai skirtingai reaguoja į kai kurias pamokos kompozicijos dalis ar detales; kita vertus, stengimasis tik dėl to, kad įsimintų, gali būti interpretuojamas ir kaip tuštybės ženklas.
Visaip gali būti, bet susitarkime štai dėl ko: tokia galvojimo linija padės mums apskritai padiskutuoti apie literatūros pamokų galią ir pralaimėjimus.
Atvirai pasakius, kai kurie mano teiginiai gali būti jau girdėti ar kolegų ne kartą kasdienybėje patikrinti – taip ir turėtų būti, nes sukamės toje pačioje karuselėje jausdami ir potvynius, ir atoslūgius.
Man svarbu teigti kai kuriuos principus ar metodus, kuriais tikrai tikiu. Kita kalba, ar paprasta jais naudotis, ar jaučiame ugdytinių augimą.
Gali būti, kad kai kuriems kolegoms mano žodžiai bus neįdomūs, neįtaigūs, bet ir tai (neigimas, galvojimas apie savo darbo specifiką) yra labai naudingas veiksmas, kadangi mes medituojame, mes reflektuojame svarbius grožinio žodžio perteikimo būdus.
Ne vien tai. Mes įsivaizduojame savo mokinius suaugusius, turinčius vaikų, – ką prisimins, ką kitiems sakys.
Kad mokiniai įsimintų: vadinasi, kad pagalvotų ne tik dabar, bet ir ateityje, kad atsirastų svaresnė motyvacija skaityti ir prasmingiau gyventi.
Pastaba tokia: būtina, kad mokiniai netriukšmautų, nepramogautų, jeigu užduotys kiek kitokios. Lyg ir ne pažymiui. Plačiau…
