Miglė Keturkienė yra dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, darbavosi ir Lietuvių kalbos institute. Šiuo metu ji yra Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos ekspertė. Neseniai publikavo mokslinį straipsnį apie lietuvių kalbos mokytojų vaidmenį ugdant jaunosios kartos kalbinį raštingumą. Su lituaniste M. Keturkiene  apie lietuvių kalbos reguliavimą, tarmių ir slengo santykį su bendrine kalba, lietuvių kalbos mokytojų misiją kalbėjosi Matas Baltrukevičius.
Plačiau…

Tarptautinis žiedinio kopūsto pavadinimas – bene populiariausias žodis, kurio rašybą tikrinasi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją skambinantys žmonės. Pasaulio bendruomenei rugsėjo 8 dieną minėjus Tarptautinę raštingumo dieną, kalbama apie tai, kad valstybinėms įstaigoms vertėtų su piliečiais bendrauti paprastesne, sklandesne kalba. O patys piliečiai dažniausiai suabejoja rašydami žodžius, kurių gramatikos mokėsi dar mokykloje.
Plačiau…

Galima sakyti, esu tam tikras kalbos politikos netiesioginis produktas. Mano tėvai Švedijoje buvo siunčiami į pasienį su Suomija „sušvedinti“ suomių vaikų. Viskas turėjo būti švediškai. Net iki 1957-ųjų mokyklose buvo draudžiama kalbėti suomiškai. Tokioje aplinkoje gimiau aš. Beveik visi mano draugai vaikystėje buvo suomių kilmės, su manim jie kalbėdavo švediškai, o su tėvais – suomiškai. Prisimenu „traumą“, kai tėvai mane siuntė į „švedišką mokyklą“ miesto centre, kol visi draugai ėjo mokytis į kitą.
Plačiau…

2005-ųjų pradžioje išėjo ilgai laukta Juozo Apučio novelių knyga „Vieškelyje džipai“ (pavadinimas su aliuzija į Kazio Jankausko 1938 metais išleistą romaną „Vieškelyje plytų vežimai“). Pirmąkart buvo pristatyta per Vilniaus knygų mugę, balandžio 12 d. Rašytojų klube. Radijo laidai „Literatūros akiračiai“ rašytoją kalbinau kitądien. Beje, būtent už šią knygą Juozas Aputis buvo įvertintas Nacionaline premija.
Plačiau…

Publikuota žurnale „Liaudies kultūra“, Nr. 4.

Kalbėdami apie laisvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) galėtume kelti klausimą, ar tikrai moderni tautinė Lietuva yra išsaugojusi jungtį su senąja Lietuva? O gal toji jungtis yra tik mūsų pačių dirbtinai konstruojama? Šiandien dalis Lietuvos politologų teigia, kad tautinė Lietuva, kilusi iš XIX amžiaus idėjų, iš modernaus nacionalizmo, toji Motiejaus Valančiaus ir Vasario 16-osios Lietuva yra visai kitas projektas, kad ieškoti sąsajų tarp šių dviejų Lietuvų yra bergždžias reikalas. Net pasvarstoma, kad per dažnas kalbėjimas apie LDK gali kenkti mūsų tautiškumui ir mūsų dabartinei tapatybei.
Plačiau…

Rugsėjo pirmąją, matydamas sugrįžusius į gatvę mokinius, pats sau susimąstau apie mokyklą. Turiu filologo diplomą, leidžiantį man mokytojauti ir dėstytojauti, gal turiu ir kokių nors daraktoriaus paveldėtų bruožų, mat abu tėvai buvo pedagogai, senelė per Pirmąjį karą Voroneže kūrė mokyklą lietuvių pabėgėliams ir ten mokytojavo. Tikriausiai turėjau būti mokytojas, bet kažkodėl pedagogo karjeros nesirinkau, išvengiau, išsisukau, liaudiškai šnekant. Atgrasė greičiausiai slogi patirtis ir prisiminimai, susiklostę iš sovietinės mokyklos laikų.
Plačiau…

Kalbai pasisukus apie Lietuvos pradžią, kaip ašinė figūra prieš akis pirmiausia iškyla Mindaugas. Ir tai suprantama – jo sukurtoje karalystėje, kuri taip ir liko vienintele mūsų karalyste, radosi pirminiai elementai tos struktūros, kurią nūnai vadiname modernia valstybe.
Plačiau…