Nuo seno žinome, kad konstrukcija kad su bendratimi tikslui reikšti yra netaisyklinga, įtraukta į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Neabejotina, kad apie tai yra girdėję daugelis, tačiau vartosenoje, ypač sakytinėje kalboje, tokių konstrukcijų vis dar esama. Kalbant ir rašant apie šį nenorminį sintaksės atvejį paprastai vartojami sutrumpinti, apibendrinti pasakymai „kad su bendratimi“, „kad ir bendratis“, o šio junginio funkcija – tikslui reikšti – nutylima kaip savaime suprantamas dalykas.
Plačiau…

Pritraukta esu ir liksiu to Juozo Apučio imperatyvo: „Ieškok švytinčio krūmo!“ Taip ir pro rūsčiausią prozą prasišviečia poezija arba giliausi mitiniai archetipai: Justino Marcinkevičiaus „Liepsnojantis krūmas“ (1966), o po beveik keturių dešimtmečių J. Apučio švytintis krūmas iš esė „Ilgesio krūmas“ (2003). Viskas lyg ir paprasta: vieną neįprastai šiltą rudens vakarą pro pirkios langą (aišku, kad tai Zervynose) pievoje pasimato šviesulys, beveik baltas, su gelsvais atspindžiais. „Ne iš eilės, bet per trumpą laiką tas nekasdieniškas vaizdas pasirodė keletą kartų. Miškais nuėjau iki tos vietos. Tai buvo karklo krūmas, aplipęs pūkuotais „kačiukais“. Keista: pievoje krūmų buvo labai daug, o toks švytintis, ateinančios žiemos nepaisantis – vienas! Tik vienas krūmų gausybėje – ir todėl taip išsiskiriantis ir viliojantis prieiti. Bent jau pamatyti.“ Galima būtų šiuo esė aiškinti J. Apučio kūrybos genezę. Prieiti ir bent pamatyti, kas tarsi šaukiasi pamatymo ir supratimo. Nueiti. Jei ir miškais, ne keliais ir ne takais. „Bent jau pamatyti.“ Ir pabandyti pasakyti, kad yra tas švytintis krūmas. Kad žmogus turi jo ieškoti. Perkeltinės žmogaus prasmės yra čia pat, būties artume, artybėje. Iki jų galima nueiti. Prisisiekti.
Plačiau…

„Kai bunkeryje liko vienas Kariūnas, Varnas jį taip greitai nušovė, kad Rytas net nespėjo atsitokėti. Rytas instinktyviai pakartojo šūvį, Varnas iššovė trečią kartą ir atidarė liuką.“[1]Kovo septintosios popietę, 1949 metais, po pasigirdusių šūvių Kalesninkų mišku Alytaus pusėn nubėgo du vyrai. Vienas buvo Adolfas Skinkys, slapyvardžiu Rytas, kitas – Varnas, būsimasis vaikų poezijos klasikas Kostas Kubilinskas.
Plačiau…