Pritraukta esu ir liksiu to Juozo Apučio imperatyvo: „Ieškok švytinčio krūmo!“ Taip ir pro rūsčiausią prozą prasišviečia poezija arba giliausi mitiniai archetipai: Justino Marcinkevičiaus „Liepsnojantis krūmas“ (1966), o po beveik keturių dešimtmečių J. Apučio švytintis krūmas iš esė „Ilgesio krūmas“ (2003). Viskas lyg ir paprasta: vieną neįprastai šiltą rudens vakarą pro pirkios langą (aišku, kad tai Zervynose) pievoje pasimato šviesulys, beveik baltas, su gelsvais atspindžiais. „Ne iš eilės, bet per trumpą laiką tas nekasdieniškas vaizdas pasirodė keletą kartų. Miškais nuėjau iki tos vietos. Tai buvo karklo krūmas, aplipęs pūkuotais „kačiukais“. Keista: pievoje krūmų buvo labai daug, o toks švytintis, ateinančios žiemos nepaisantis – vienas! Tik vienas krūmų gausybėje – ir todėl taip išsiskiriantis ir viliojantis prieiti. Bent jau pamatyti.“ Galima būtų šiuo esė aiškinti J. Apučio kūrybos genezę. Prieiti ir bent pamatyti, kas tarsi šaukiasi pamatymo ir supratimo. Nueiti. Jei ir miškais, ne keliais ir ne takais. „Bent jau pamatyti.“ Ir pabandyti pasakyti, kad yra tas švytintis krūmas. Kad žmogus turi jo ieškoti. Perkeltinės žmogaus prasmės yra čia pat, būties artume, artybėje. Iki jų galima nueiti. Prisisiekti.
Plačiau…