Lietuvių kalba turi tvirtas puoselėjimo, gryninimo tradicijas, o jos tvarkyba besirūpinančius kalbininkus įprasta įsivaizduoti kaip gynybininkus, kurie rūpinasi, kad lietuvių kalba išlaikytų savitumą, nebūtų be saiko teršiama svetimybėmis. Tačiau ar kalba gali gyvuoti tik nuolat gindamasi nuo išorės įtakų, o pati neatsinaujindama? Yra manančių, kad lietuvių kalba per daug senoviška ir nesugeba atliepti dabarties visuomenės poreikių, neturi tokių raiškos priemonių, kuriomis galėtų įvardyti naujus sparčiai kintančio pasaulio daiktus ir reiškinius. Kaip tik dėl to esą patogiau vartoti kitas, populiaresnes kalbas, ypač anglų kalbą, į savąją įterpiant ne tik atskirus pasiskolintus žodžius, bet ir ištisas frazes.
Plačiau…